Apie sniego šokį…
2010-01-07 parašė stiuartas
Rodos miestą galutinai pasigrobė baltas ir kol kas dar purus sniegas. Tarsi storas pūkinis kilimas padengė kiekvieną žemės lopinėlį . Klampodamas per jį matau panašius bendrakeleivius ir siauromis vėžėmis virtusias gatves…galvoje išnyra kelininko balsas, neseniai per „labą ryta” tvirtinęs, kad viskas oukei, keliai valomi ir pravažiuojami. Apsidairau… nei vienos kelininkų mašinos aplinkui… smėlio ar druskos, beje, taip pat.
Aplinkui toliau savo lėtą šokį vingiuoja snaigės, ne itin didelės, bet ir ne tos mažos. Gražu, kai šaltukas nežnaibo. Klampu. Ir vis tik žinau, kad jau laukiu pavasario. Saulės šilumos ir žalumos… o kepure pridengtoje galvoje išdavikiškai krebžda mintis kaip gera būtų gyventi ten kur šilta… kur beveik pusmetį nereik gūžtis ir slėptis po šiltų rūbų sluoksniais… juk mėgstu šilumą.
Ausyse skambant „Jupiter and Teadrop” vis dar dėlioju šių metų planus/viltis/norus. Tik keli punktai. Bet labai jau stambūs. Kiekvienas pėstininkas nori būti generolu, kužda kažkur girdėta patarlė. Ir nors ne viskas priklauso nuo manęs, tikiuosi fortūnos šypsnio. Štai šyptelėjo ji kiek ir pasiūlė kitą darbą…jei šyptels dar pasiūlys tokį kokio noriu.
Užsisvajojęs kelis kartus vos ne vos neišsitiesiu ant minkštojo sniego patalo…
Kažkodėl įsitikinęs, kad šie metais bus nemažų pokyčių metai. Gerų pokyčių. Jau laikas.
patiko (0)
