Pasaulis Stiu akimis arba apie belenką…

Riebiais kąsniais krenta balti sniego gabalėliai, paslėpdami rudens spalvas, tarsi brėždami liniją. Kaip kad kadaise vienas karvedys tik atrastos Amerikos pakrantėje. Kas buvo vakar tą pakeitė sniegas. Šios dienos baltumas ir vakar vakaro tamsus atšiaurumas… dvi to paties puzlo dalys.

Gražu, tas baltas purumas už lango, balsvos medžių šakos ir tarsi baltais taškeliais nutaškyti praeiviai. Ta baltuma kiek prasklaido tamsumus… laikmečio, metų laiko, vidinius… šiek tiek apšviečia… o po kojomis susispaudžiantis sniegas, nuteikia svajingai… šviesa visad suteikia viltį…

Pirmas toks gražus sniegas…

Rodyk draugams

Besirausiant skaitmeniniuose kampo lobynuose, pora pelės spragtelėjimų sugražino į vaikystę.  Dukart spustelėjau vieną iš „kepurėlių” ir … „Robin… The Hooded Man…” … šeimyninio Clannad balsai pasklido kambaryje … atostogos, vaikystės prie TV n-tąjį kartą žiūrint tą nepakartojamą serialą. Robin of Sherwood.. O po jo su kiemo banda vaidindavom. Apsiginklavę lankais, pasiskirstę vaidmenimis - Robinas, Mažasis Džonas, Vilas, Gajus Gisbornas… ant didžiulio smėlio kalno improvizavę Notingemo pilį,  leidome degintu medžiu kvepiančias strėles į tokius pat improvizuotus taikinius, siautėme po pievas, laukdami sekančios serijos. O kur pirmosios simpatijos. Juk buvo ir merginos Mariana…

O kiek teorijų prikūrėme, apie Robino mirtį. Mums jis nežuvo. Mūsų kiemo mitologijoje jis patapo Hernu. Taip norėjosi dabar įprasto „happyend’o”. Pamenu pirmą kartą net ašaras teko braukti. Gaila buvo.

Tiesa vėliau pasirodė, kad yra dar krūva serijų… tik, deja, jos viską sugadino.

Paprastai Robiną iš Šervudo rodydavo berods per pavasario atostogas. Ir kas kartą laukdavome. Taip kaip ir žiemą rodomo Vrungelio ar nepakartojamo, jau vasara kvepiančio, kapitono Tenkešo. Tie serialai kvepėjo ne tik atostogomis. Jie viliojo nuotykiais, laisve. O mes tikėjome. Tikėjome kad pasaulis mums po kojomis, kad viskas tik balta arba juoda.

Pamenu žiemos atostogų metu kino teatrai (o mano mieste jų buvo 2) paruošdavo specialų repertuarą. Tėvai nupirkdavo abonementą ir kasdieną eidavome į filmus. Tai prancūzų špagos ir apsiausto su Jean Mare, tai Ronja, plėšiko duktė, tai tiesiog Na palauk! ar dar koks nors nuotykių filmas. Ir jų laukdavau. Pilna salė vaikų susirinkdavo. Ir panirdavo fantazijos pasaulin.

O kaip laukdavau kada rodys Fanfaną Tulpę. Hmmmm…. Su nepakartojama Gina Lolobrigita.  Kai tik pasitaikė galimybė, jau naujais laikais, įsirašiau į vaizdajuostę, vėliau ir skaitmeninis failas nugulė kompe. Ir dabar dar kartais norėdamas vaikystę prisiminti išsitraukiu, pasimėgauju.

Žavėjo ir „Kuprius” su tuo pačiu J.Mare. Žavėjo viskas, kas siejosi su praeitimi matyt potraukis istorijai tada ir susiformavo Tik kažkodėl nepamėgau antro pasaulinio karo. O vat kardų ir lankų epocha paviliojo.

Na o šiandien peržiūrėjau 9 rajoną… patiko. Juk ir fantastika žavi

Rodyk draugams

Kiekvieną rytą kartu su žadintuvu atsibunda ir rutina. Paprastai skiriasi tik oras. Vakar rytmetis pasitiko išbalinta žeme, šiandien visur persismelkiančia drėgme. Abiem atvejais su ilgesiu prisimenu vasaros šilumą… Skiriasi tik ausyse skambanti muzika - Džimą iš The Doors, keičia Skunk Anansie rypavimai.

Visa kita, pradedant kavos puodeliu, „Labu rytu”, geltonai šviečiančias langais URM‘o ir už jų prie naujienų portalų ar el. pašto palinkusiais žmogučiais… pratęsiant tais pačiais veidais, panašiomis problemomis ir viduje kylančiu pykčiu (ir kaip tą kategoriškumą išgyvendinti?), susidūrus su nenoru net pasigilinti į tai ką daro, kvailais klausimas, ne taip suprantamais žodžiais ar ne visai „gražia” veikla…

Tokiomis akimirkomis jauti, kad rutina po truputėlį vilioja abuojumo ir apatijos tankmėn, tad išplėstomis akimis ieškai nors ir menko pasikeitimo. Dažnai jis gali sugrąžinti gyvybines jėgas. Patirtis tai kužda. Darbo stalo ar kompiuterio pakeitimas, baldų perstatymas, įdomesnė užduotis, geras filmas ar knyga kartais tarsi Bikfordo virvelė padega kažką viduje, įlieja energijos. Tada rutina pabrukusi uodegą neria šalin. Svarbu laiku ją pastebėti.

Paviliotas pavadinimo ir trumpų aprašymų vakar pažiūrėjau filmą „Keliautojo laiku žmona”. Ne to tikėjausi. Tikėjausi begalinio praeities ir ateities kaleidoskopo, o gavau dviejų žmonių problemas, kai vienas iš jų blaškomas laike. Ir esmė ne pati kelionė. Esmė jausmai, esmė kas dėl jų aukojama ir tas užsidegimas su kuriuo tai daro. Ko gero svarbiausia tema būtent ir yra jausmai. Blaškymasis po laiką tik dekoracijos, tik fonas.

Tuo tarpu man kelionės laike suformuotos dar H. Harisono „Vikingo Kolumbo” ir P.Anderseno „Laiko patrulio”. Kaip istoriką jos suviliojo bandymais nupiešti kasdienį skirtingų epochų gyvenimą, alternatyviais pasaulio raidos scenarijais. Dar ir dabar pamenu, kaip su pasimėgavimu rijau P. Anderseno aprašomą senovinio miesto Tyro (to paties, kurį daug vėliau Aleksandras Makedonietis badu marino) atmosferą - gatvių netvarka ir ūžesys, kvapai… Taip norėjosi atsidurti ten, pačiam užuosti tuos kvapus, paslankioti miesto gatvėmis ir pamatyti kaip viskas vyko, kaip gyveno žmonės tuo metu, kuo jie gyveno… Norėjosi pamatyti istoriją… ir dabar norisi, tiesa pasakius

Rodyk draugams

Šiais laikais ką nors pasilikti tik sau, kad to nežinotų kasdien supantys žmonės yra be galo sunku. Veidaknygės, blog‘ai ir kita bekraštėje skaitmeninėje terpėje pasklidusi informacija prieinama bet kam, mokančiam ieškoti. Tačiau kartais paprasti susitikimai kur nors viešoje erdvėje tarsi atimą tą asmenišką gyvenimo dalelę, kurią galbūt norėjai pasilikti tik sau ir artimiems žmonėms. Sako maža ta mūsų šalis… ir labai jau daug joje mėgstančių nagrinėtis svetimus gyvenimus… turbūt savi nuobodūs.

Kaip dideliam Coffee Inn siūlomos Caramel Macchiato mėgėjui (o dar tie jaukūs knygomis apsupti minkštasuoliai ), nusprendžiau išbandyti ir Vero Cafe analogą. Nemanau, kad suteiksiu dar vieną šansą. Ne tas skonis ir tiek. Gal pripratęs prie kitokio, prie tos išpaišytos karamelės ant putų. O dar ir naujas cheesecake‘as Coffee Inn‘e atsirado, karamelinis su riešutais. Bais jau saulelei patinka

Dar nustebino Argentina, tiksliau jos futbolo rinktinės žaidimas. Vos išstenėta pergalė prieš Peru. Mano galva Diego Armando Maradona aikštėje buvo dievukas, žibėjęs ne tik nepakartojamu šokiu su kamuoliu, bet ir „Dievo ranka”, tačiau visur kitur kol kas tik didelis fail (ir narkotikai, ir Fidelis, ir šaudymai į žurnalistus). Argentiną prisimenu tokią, kokia ji buvo 2006 m. rungtynėse su serbais. Tuos melejoną nuostabių perdavimų, nepakarojamus kamuolio burtus. Bet ne šį, tik individualiais veiksmais paremtą žaidimą. Galėtų Diego ir pasitraukti, bent kokią legendą išsaugotų, nes su tokiu žaidimu pasaulio čempe lauks didelis nusivylimas. Tiesa ten dar reikia patekti.

Rodyk draugams

Nepastebimai atsliūkino ruduo. Štai jau nebe pirmą rytą matau apsimuturiavusius žmogelius, o ir medžiai keičia kailį. Žaluma po truputėlį traukiasi, isileisdama gelvus atspalvius, netrukus pamatysime ir raudonus atspalvius. O tada … krenta lapai. Ir mintyse karts nuo kartu pasigirsta „Poliarizuotų stiklų” amžinoji melodija…

Lapų kritimas visad primena vaikystės pomėgį - indėnus (na ir kuris berniukas jų nemėgo).  Tas metas jiems buvo ypatingas. Gal ten Dakotos miškuose tai nepakartojamas laikas, čia visas grožis tarsi alsuoja laikinumu ir vėsa. Savotiškai gražu. Vis tik jau nebe tas mažas indėnus dievinantis vaikis

Vis anksčiau sutema paslepia miesto gatves, o viduje pinasi ne tik begalė atsiminimų… Paskutinėmis dienomis teko daug kartų nustebti. Stebino žmonės, stebėjaus ir savimi. Tarsi dėlioju didžiulį vidinį puzlis, kurį vis stengiesi sudėti teisingai, tačiau nerandi kelių dalių. Štai vieną rodos įtalpinai, tačiau pasirodo klydai. Taip ir vargsti. Bet juk ne skųstis čia atėjau.

Ruduo dar vienas pasikeitimų metas.

Ir vis dar sunku rasti tinkamus žodžius, vis kas nors sutrukdo… kažkoks neusprantamas laikinumo jausmas…

Rodyk draugams

„Julie ir Julia” filmas sušildęs mane šį vakarą. Parastas, pagardintas prancūzišku akcentu, kulinarija ir pačiu Paryžiumi. Tarsi alsuojantis nepaaiškinama, tačiau tuo pat metu paprasta šiluma. Tačiau ko gero didžiausią įspūdį paliko filme piešiami dviejų porų santykiai. Tokie nepaprastai gražūs, kažkiek padailinti rašytojo plunksnos, bet vis tiek realūs ir įtikinami.  Kai tiesiog tiki, kad taip būna, kad taip galima.

Na ir viso to fone ruošiamas tikrai gardžiai atrodantis (ech ta antytė tešloje ir jautiena berods burgundiškai, turbūt sapnuosiu) bei …. rašomas blogas, oi tinklaraštis.  Meryl Streep vaidyba dar vienas nepaprastai rafinuotas prieskonis.

2 valandos ir du realiais faktais paremti gyvenimai prabėga tarsi akimirka, po kurios taip ir norisi įsisukti virtuvėje. Geras pasirinkimas jaukiam vakarui. Skanus maistelis ir taurė vyno būtini atributai po filmo

Na o realiame gyvenime pasitaiko dienų kai tiesiog negali kalbėti su žmogumi, kai žodžiai kildami tarsi atsimuša į sieną, kai … Kai žinai, kad tavęs turbūt nesupranta, kai …  kai rodos tetrūko tiek nedaug…. o fone girdi Bono su kompanija iki skausmo pažįstamą dainą…

Rodyk draugams

Būna dienų kai vienas neteisingas žodis ne tik numuša nuotaiką, bet ir viduje sukelia beprasmį erzulį. O tada ir saulė blogai šviečia, ir žolė per žalia ar kolegos antakių išlenkimas įžeidžiantis… pasaulis per kelias akimirkas pakeičia spalvą, papilkėja bei prisipildo blogai besielgiančių žmonių.

Tačiau baisiausia, kad protu suvokdamas erzulio beprasmybę, vis tiek negali jo atsikratyti. Tarsi kaspiniuotis, besislepiantis kažkur viduje, tas niekšelis gadina tau dieną ir nuodija mintis.

O kad taip su kokia bytike jam per galvikę ir maišan

Rodyk draugams

Nemėgstu Palangos. Jau keliolika metų sintetinė, padažytu fasadu, bet įpuvusiais viduriais, Basanavičiaus gatvė atbaido nuo to miesto aplankymo. Vis tik neseniai vėl apsilankiau ten. Jūra traukia. Savo nesuvaldomas stichija, baltagalvėmis bangomis be atokvėpio glostančiomis smėlėtą paplūdimį ir poilsiautojų kojas… Jūra vilioja, kviečia užsukti palydėti naktinių maudynių riedančią raudonskruostę saulė. Jūra pasitinkanti pušynais ir ošimu vilioja nuo vaikystės. Nuo to pirmo žvilgsnio, nuo to pirmo gurkšnio, kurį dar vaikas būdams susipyliau burnon, tikrindamas ar tikrai vanduo toks sūrus.

Tada mylėjau Palangą. Tad ji buvo kitokia, paslaptinga ir tuo pačiu paprasta Viliojanti naujais atradimais. Sunkiau pasiekiama. Tai tik vaikystės atsiminimai. Geri ir šviesūs.

Dabar Palanga nebe tokia. Dabar Palanga tai beveik vien tik Basanavičiaus gatvė. Kitur taip tuščia ir apšnerkšta, kad beprotiškai iščiustyta Basankė atrodo tarsi pasityčiojimas, tarsi dirbtinai nudailintas senmergės veidas, ieškantis patiklaus jaunikio.

Kopos… vaizdas, kad kas keli metrai kyšančios šiukšlinės nereikalingos, kad kiekvienas užsukęs tarsi jaučia pareigą po savęs ką nors palikti  - butelį, kamštelį, nuorūką ar bent savo krūvelę. Mentalitetas matyt tokis.

O jūra vis tiek nuostabi. Galinga, šaltomis bangomis grobianti paplūdimio smėlį. Kaip keistai atrodo vieta, kur paplūdimio nebėra, tik į kopą besidaužanti jūra, ieškanti naujos aukos.

Ir vis tik nepaisant tokio lietuviška bumbėjimo tos kelios dienos buvo nuostabios. Mažais atradimais, šiluma ir juoku, šypsenomis bei jūros ošimu. Visa tai … tiesiog gera.

Rodyk draugams

Po begalės metų teko, siekdamas atgaivinti šiltus vaikystės prisiminimus, vėl apsilankiau Palangos botanikos parke, na ir savaime aišku Birutės kalne. Įspūdžiai dvejopi.

Tą diena berods buvo paskelbta Biručių diena, tad parke priruošta begalė įvairių kompozicijų. Tikrai gražių ir traukiančių akį. Pats parkas kaip ir vaikystėje - jaukus, keliantis norą vaikščioti ir grožėtis ar tiesiog prisėdus prie prūdelių stebėti maitinamas anteles. Begalė turistų ir minėtos dienos organizatorių tik suteikė gyvumo ir lengvo šurmuliuko.

Pro baltus Tiškevičių rūmus ir nuostabų rožyną, prūdelių pakrantėmis ir medžių paunksmėje vingiuojančiais takeliais po truputį stūmiausi link pagrindinio tikslo - Birutės kalno. Kiek paklaidžiojęs vis tik radau. Ir šį kartą jį rasti padėjo… garsas. Pasirodo kalno viršuje tautiniais rūbeliais pasidabinę šokėjėliai kokį tai šokį repetavo. Gana patrūnijusiais laiptais užsiropščiau viršun… gražu… pro medžių tarpus matosi gelsva smėlio juosta ir linguojantis jūros tarpelis. Kaip vaikystėje :) Tiesa vietoje mažo, sovietmečiu buvusio, muziejuko vėl padaryta mano galva nereikalinga koplytėlė (na gal kam nors ji itin svarbi, nežinau). Ir medžiai tie patys kaip kadaise, ir jūra ta pati, netgi dangus įtartinai panašiai žydras

A vat nusileidus papėdėn, nustėrau… prie olos, tarsi pasityčiojimas iš istorijos prilipdyta katalikiškų stabelių. Nežinau kada jie atsirado, seniai nebesilankiau.

Tokioje vietoje, kuri yra tarsi pagonybės simbolis, tai man pasirodė kaip visiškas išniekinimas. Negi veidmainiška bažnyčia nusprendė iš legendomis apipinto kalno išguiti visą jos praeitį. O juk legendos pasakoja kaip, pasak amžininkų metraščių, užkietėjęs pagonis Kęstutis būtent čia sutiko pagonių dievams tarnaujančią Birutę. Ir klasikas rašė „… dar skamba po kaimus Birutės daina”. Matyt dingo ta daina..

Pati Birutė niekad neapsikrikštijo, tad leiskit paklausti, kodėl tame kalne stovi koplytėlė, o papėdėje net pora katalikiškų statulų? Juk Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tad kaip ir kodėl tokią nuostabią bei su senovine legenda susijusią vietą pasisavino, galva man neišneša. Na gal tarpukario kas nors buvo…bet tada bažnyčios klapčiukai ir galių turėjo daugiau. Dabar gi laikas sparnelius jiems pakirpti. Suprantu, kad kadaise, prievarta atnešus krikštą, bažnyčios vandalai naikino visa kas susiję su sena religija ir statė savas bažnyčias, tačiau tie laikai pasikeitė, žmonės pasikeitė. Turime demokratiją ir toleranciją, tačiau stebint mūsų šalelę atrodo kad religijos atžvilgiu vis tik tolerancija suprantama taip kaip ją kužda vyskupai. Mums viskas, kiti tegul egzistuoja bet tyliai ir ramiai.

 Ech… nesu prieš tikėjimą, bet kaip tais suspaudė širdį pamačius, kad ten kur kadaise vyko svarbūs įvykiai, dabar brukama visai kas kita.

Rodyk draugams

Po pusmečio lakstyti paskui futbolo kamuolį visai fun, netgi įskaičiuojant ir įvairios formos bei dydžio „pompas”, lekavimą liežuviu ir prakaito srautus nuo beveik plikos galvos. Ir keiksmažodžių krūvos visai nemaišo, reikia gi kažkur vyrams išsikrauti (o tiek keiksmų ir riksmų seniai buvau begirdėjęs) Na, o bet tačiau rytas išlenda su klausimu „Ir kokio velnio vakar lakste kaip pamišęsi? Iš namų kas išvijo? O gal savo kamuolio namuos neturi? Prisdirbai, kentėk dabar, kentėk”

Šiandien jau suprantu kad turiu raumenukų apie kuriuos seniai buvau pamiršęs, o patogi kėdė atrodo tarsi rojaus kampelis.

Ir tas melejonas klaidų dabar jau atrodo kaip stebuklas, turėjo būti kokie du melejonai

Oi, dar nustebino ketvertas tamsoko gymio (kažkurios rytų šalies) jaunuolių. Anie gi paveizėję dalį mūsų lakstymo, kažkodėl nusprendė, kad mes „national team”. Deja, teko juos nuvilti trumpu „no”. Ir dar vienas jaunuolių spėjimas taip pat buvo netikslus, mes tikrai ne iš kokio nors futbolo klubo. Šiaip lakstom ir vieni kitus daužom bei gi iškeikiam

Mąsliu žvilgsnius nužvelgęs mane vienas tamsaus gymio jaunuolis kažką pasižymėjo baltame popieriaus lape. Matyt mus stebi tolimos rytų šalies skautai Gal jau daiktelius pakuotis pradėti

Rodyk draugams