Jei kada nors pakankamai gerai nuvažiuos stogas ir nukeliausiu į politiką, ko gero pasirūpinsiu, kad alkoholį būtų galima vartoti nuo 21 metų. Nemėgstu konkurentų J vis tik kai pietų metu netoli sėdi jaunuolių kompanija ir gurkšnoja alų, apima tas lietuviui pažįstamas pavydo jausmas… tau tai į darbą reik grįžti, apie alų bent jau iki vakaro pamiršt. O čia, šalia alus liejasi laisvai. Nėra teisybės ant to svieto.
Tiesa, prisiminus studijų laikus… uždrausčiau kostiumuotiems dėdėms apskritai priiminėti įstatymus ir mokyti gyventi.
Ta proga senas geras studijų laikų gabaliukas, melejoną kartų prasuktas… paprastai tuo metu vienoje rankoje būdavo alaus butelaitis, kitoje smilkstanti cigaretė. Virš stalo, kabėjo plika elektros lemputė, o šalia nupieštos durya su pritvirtinta rankena… oh those were the times…
„Tu man kaip istorikas pasakyk, kaip viduramžiais tuos šarvus nukaldavo” - klausė vienas žmogelis. Nieko neįtardamas atsakiau esą kalviai tuo užsiimdavo. Nebuvo tie viduramžių žmonės tokie atsilikę. Reakcija nustebino „Nu aišku, tu tiki viskuo kas prašyta”. Opapa. Matyt reikėjo sakyti, kad ateiviai atskirsdavo būtent tuo tikslu ir nabagams viduramžių žmogeliams kaldavo šarvus. O gal šiaip kažkokią sąmokslo teoriją suskelti - apie slaptą masonų-žydų-rozenkreicerių-tamplierių-sarmatų ordiną ir jo išrinktuosius žinojusius plieno paslaptį ir gebėjusius žvilgsnio/minties jėga sukurti šarvus.
Tas pats žmogus dar neseniai aiškino, kad Tuvoje kažkokie išskirtiniai archeologiniai radiniai rasti (realiai ten skitų kapavietės ir krūva dirbinių), aplenkę savo laiką. Tai pranešė tik rusų TV, o vakarai tai nutyli mol. Slepia niekšai. Nes kaip gi čia dabar tikėsi visiškai propogandos meno nenaudojančiais rusais. Beje, ten rusai su vokiečiais kasinėja. Bet argi tai svarbu sąmokslo teorijoms?
Norėjosi garsiai garsiai kvatotis girdint tokį TV apdurmaninto žmogelio briedą. Keisti laikai, kai apykvailis žurnaliūga sukurpia paviršutinišką reportažą tema kurios nesupranta, pakalbindamas kokį priedurnį šarlataną, tikintį bala žino kuo ir tai pateikiantį kaip absoliučią tiesą. Keisti laikai, kai tikima tuo ką sako kalbanti dėžė, bet netikima knygomis. Na, o bet tačiau klounų visais laikais buvo. Tik dabar jie turi didesnes galimybes pasireikšti ir skleisti savo ligotas fantazijas.
Dar ir dabar pamenu vieną berods urėdą iš Kernavės apylinkių. Tas balvonėlis mums, archeologinę praktiką atliekantiems studentams, bandė įrodinėti, kad Egipto piramidėse rasti baltų rašmenys ir panašius. Pamenu dar tada į jį žiūrėjom kaip į ufonautą. Ir tuoj pat atsikorkavę alaus bei pagriebę metalo detektorių pasakėm einą ieškoti Damasko plieno kardo Karamzinų pilkapiuose.
„Daugelis žmonių visą savaitę laukia penktadienio, visą mėnesį šventės, visus metus vasaros ir visą gyvenimą laimės” internetinę išmintį atkapstė Grumlinas.
Bullseye :) Amžinas laukimas. Yra tokių žmonių. Jie tiesiog laukia. Nes gyventi dabar ir čia nebemoka. Nebemoka, nes kažkada nusprendė laukti. Ir nesvarbu ko. Žmogaus, jausmų, namų, daiktų… sąrašą galima tęsti ir tęsti. Ne jame esmė. Kartą nusprendę, jau nepastebi tapę laukimo įkaitais.
Neseniai vienas lektorius sakė - dažnai sau patys pasakome „būsiu laimingas, kai… (turėsiu krūvą pinigų/namą/automobilį/ ir pan.)”. Ir egzistuojam sau laukdami. Priprantam taip, kad gavę vieną, tuoj pat ieškom naujo pasiteisinimo laukimui… „būsiu lamingas, kai…”.
Pro langą matosi kaip ten, vakaruose žemyn slenka didelis raudonas rutulys, nudažydamas ir dangų aplink. Net namai raudoni. Tik žemė balta. Ir jūros nėra. Tokia saulė veikia kaip vasaros pažadas. Kas vakarą kuždantis šilumos ir jūros pilnus žodžius. Vilioja. Ir primena panašius saulėlydžius… saldžiojoje Graikijoje, nuodėmingoje Palangoje… Kužda… „tuoj tuoj, jau tuoj baltumos dings. Tuoj, jau tuoj vėl pražįs vyšnios ir miestas pažaliuos. Palauk dar truputį”. Ir laukiu. Skambant muzikai. Mėgaujantis maistu.
Greitai pasislepia raudonoji. Dingsta tarp stogų. Rodos svečiuosna užėjo. Ir tamsa atseka. Klelsteli tarsi nelauktas svečias krėslan. Pasiliks iki ryto. Mostelna ranka ir languose išsiskleidžia šviesos.
Sukas kasdienis ratas. Vis pateikdamas staigmenų. Ir vieną dieną pastebi kad telikas įjungiamas tik ryte ir kai futbolą rodo. Visa kita užpildo muzika. Seniai taip bebuvo, visad fone balbatavo nevykusios lietuviškos TV. Muzika šimtą kart geriau. Visada taip buvo. Tik kartais pamiršti, įsuktas rutinos.
Kai kurie filmai tampa legendiniais. Nes juos pamatai tinkamu laiku. Nes tinkamu laiku, jie kažką ten viduje užkabina…
Pirmą kartą apie šį filmą perskaičiau. Kažkokiame tuo metu populiariame laikraštyje. Po nepriklausomybės ėjo jų visokių. Vienas berods buvo apie muziką ir kiną. Pavadinimas seniai jau išbluko. Ne jame ir esmė. Ten buvo žinutė apie legendinio Bruce Lee sūnaus žūtį filmavimo metu. Paauglystėje nežinoti kas toks Bruce Lee buvo nuodėmė ne ką mažesnė nei būti nemačius nuogos moters nuotraukos. Būti nemačius jo filmų reiškė būti totaliu lūzeriu. Nes Bruce Lee buvo kietas. Jis kalė į klyną.
Perskaičiau ir kažkodėl užsimaniau pamatyti tą filmą. Juolab, kad rašė jog filmas baigtas ir skirtas Brandon Lee atminimui. Deja vidiako namie neturėjom. Tad berods tik po metų kitų, kai iš kažko pasiskolinom vidiaką nubėgęs į kaimynui priklausiantį videonuomos punktą visas apsipatenkinęs ištariau „Man Crow duokite. Filmas vadinos „The Crow”.
Įgarsino aišku tas pats per nosį kalbantis rusas. Kokybė … kas mena tuos vidiakinius laikus turėtų suprasti, kitiems gi galiu pasakyti, kad suprasti kas vyksta tikrai buvo galima, o spalvos… na kartais sunku suprasti kur kuri. Filmas suėjo kaip dabartiniams vaikiams eina popkornai. Op ir viskas. Laikas buvo tinkamas. Tamsi atmosfera įtraukė. Ir tos aliuzijos į mitologiją. O dar Bruce Lee sūnus. Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad jį nušovė scenoje kai herojus stovi ant stalo banditų irštvoje. Gal kur skaičiau. Jau nepamenu. Bet ta tamsi atmosfera traukė.
Studijų metu su chebra iš kažkur gavę vidiaką surengėm kino naktį. Vienas iš filmų mano įkalbinėjimu buvo The crow. Primirštas, bet neužmirštas. Tą naktį jis ir tapo legendiniu. Šiek tiek alaus, ta pati tamsi atmosfera, mitologijos gijos ir muzika. Toks mišinys ir filmas po šiai dienai peržiūrimas kartą per metus, na gal per du. O muzika kasetės pavidalu greitai nusėdo fonotekoje. Gerai nudilinta kasetė buvo. Pavogė ją po to.
Pamenu barake švenčiant Helouvyną išsipaišiau kaip Brandon Lee. Tokie pat poilgiai banguoti plaukai buvo. Kažkur netgi nuotrauka yra. Ir Siela, ta nepakartojama rusų Kino, primenanti grupė yra sukūrusi dainą “The Crow”. Nebloga.
Kartu su kompo atsiradimu ir internetu nugulė ir pats filmas. Ir dabar vis dar guli. O Cure‘ai toliau groja varną, naktį ir ugnį.
Mačiau dar begalę gerų, nuostabių, nepakartojamų filmų, bet šis kažkodėl tapo tuo.
Speigas galėtų būti Kingo romanų pagrindiniu veikėju. Jis ištuština miestą. Pradžioje dingsta mažiausieji, jais paseka ir dalis tėvelių. Tuo pačiu drastiškai sumažėja automobilių skaičius, susitraukia kamščiai…. miestą apgaubia garų kamuoliai, paslepiantys likusius. Kaip tuose holivudiniuose filmuose, miestas skęsta migloje. Kiekvienas prie to prisidedame - kvėpuodami, važiuodami, būdami.
Pagrindinis klausimas atėjus speigus tampa „ar užsivedė mašina?”. Jį girdi visur - darbe, mikriuke, parduotuvėje. Atrodo jis kabo ore. O speigas dirba savo darbą. Sulyg kiekvienu įkvėpimu. Atkakliai braunasi per rūbų sluoksnius, ieško silpnų vietų, nekreipdamas dėmesio į skambančią muziką ir aplink virstančius garus. Rodos tuoj ir medžiai pradės garuoti.
Net mintys juda lėčiau. Gal dar prisnūdę, gal speigo pristabdytos. Pirmą kartą atsidūręs kitoje barikadų pusėje, matai kokia gausybė čia darbo. Suki galvą kaip viską išsidėlioti, susidėlioti, išsirūšiuoti, susiplanuoti, kaip nepasimesti gausybėje įvykių ir popierių. Kaip teoriją pritaikyti praktikoje. Bus smagu. Net speigą pamiršti. Tik niekšelis primena apie save pats. Kąsdamas. Bet tai jau paskutinis žiemos mėnuo. Tad teliko tik dar šiek tiek pakentėti, dar truputį.
Kažkada seniai seniai, šiek tiek švelnesnę žiemą su draugu svaičiojom apie Kaliforniją, apie šaltą alų prie Ramiojo vandenyno po palmėmis. Apie amžiną vasarą ir karštas…. vienu žodžiu apie didelį gėrį :) Ta proga
Šaltis turi kvapą. Nuo vaikystės pažįstu. Tada laukdavau. Nes nereikėdavo mokyklon. Ateidavo močiutė ir galėdavau siausti su savo žaisliniai kareivėliais ir tvirtovėmis. O jei ir reikdavo eiti laukan, tai reikalą gebėdavo veltiniai, močiutės siūtas paltas ir beprotiškai šiltas šalikas bei kepurė su pirštinėm. Apmuturiuotas, tik akys matydavosi, turbūt panešėjau į pingviną.
Dabar atrodo net žiemos tada buvo kitokios. Baltesnės, šaltesnės.Tik šalčio kvapas tas pats. Toks stingdantis, sulyg kiekvienu įkvėpimu, leidžiantis pajusti iš kamino virstančių dūmų kvapą. Tą kvapą šiandien ir vėl užuodžiau. Ryte, saulės apšviestame. Ir būčiau neatsisakęs veltinių ir totalaus apsitūlojimo, kaip vaikystėje. Nes šiluma kaulų nelaužo.
Nauji darbai, naujos veiklos vilioja galimybės daryti kažką kitaip, kažko išmokti, pritaikyti įvairių mokymų metu įgytas žinias. Smagiai nuteikia, kai matai žmones degančiomis akimis, tikinčius tuo ką daro. Kaip seniai tai mačiau. Tai uždega ir aplinkinius.
Ir dar apie gėrį. Jei kadaise D. Lynch‘as nebūtų sukūręs Twin Peaks‘s, dabar neabejotinai kliedėčiau, kad Californication geriausia ką esu matęs. Tiesiog raunantis stogą serialas. Tarsi žiūrint raustaisi po tamsiausias kerteles. Kas kartą negali atsitraukti, nes Henkas kala. Kala ten, kur rodos galvojai nieko nėra. Kas kartą parodo kur galima atsidurti… Bet po visu tuo apvalkalu, visu tuo blizgančiu popierėliu, tėra vienas vienišas žmogus. Neseniai kažkas rašė: „Žmogus visada yra vienas. Vieni su tuo susitvarko. Kiti pripranta. Treti įsijaučia.” Henkas man rodos įsijautė.
Ir kai per šąlantį miestą pasieki namus, pakvimpa mėtų arbata iš močiutės daržo, pasileidi tik užvakar pasirodžiusią serija… gera. Gera, nes vertini, ką turi. Kažkur kažkas sakė, periodiškai turi jaustis nelaimingas, tam kad įvertintum kas yra laimė. Kad nebūtum tas egoistas, reikalaujantis, kad kažkas ją duotų, atneštų ant lėkštutės. O pats degančiomis akimis kurtum. Su ta mintim dar gurkšnis mėtų arbatos
O kažkur viešbučio fojė tuo metu Tommy Lee apsuptas pulko merginų su viskio buteliu rankoje ir cigarete dantyse liečia pianiną… dainuoja…
Kartais laikanti grandinė nutrūksta. Penktadienio svaigulys nusineša ten kur pasaulis kiek kitoks, ten kur aplink šypsosi ir kartais kalba sunkia suprantama kalba. Išeini kaip toj liaudies dainoje „vingiuotais takeliais”, tam, kad pareitum. Tik svaigulys lieka kraujyje, palieka savo štampą ir atsiminimų nuotrupas.
Ir kaip bebūtų keista tas svaigulys pravalo „čakras” bei puikiai suveikia tingaus savaitgalio pateisinimui. Su namų gamybos pica, filmais ir nauju dar dažais kvepiančiu „National geographic”. Tai ko gero didžiausias gėris pasirodęs mūsų šalelės spaudos padangėje.
Ir pasitinki pirmadienį su totalia ramuma, kuri susitikus su kolegomis virsta juoko serija. Taip pasitiktas pirmadienis visiškai kitoks. Smagesnis, geresnis, be grūzo. Už lango ir toliau matosi pliki medžiai, sukietėjusiu sniegu apdrabstyti stogai ir saulės nušviestas melsvas dangus. Viduje šilta ir linksma. Tiesiog netikėtai smagus pirmadienis. Tik laukan nesinori, nes ir vėl šaltukais čiupinės kiekvieną nepridengtą odos lopinėlį, rangysis po drabužiais. Niekšelis.
Su rytmečio šviesa atėjau, rusvame sniege išmintu taku. Švinta jau anksčiau. Šąla irgi daugiau. Ir namie vis dar bardakas. Tiesa man visai jaukus. Tarsi chaosas man būtina būsena. Chaose randu savo tvarką, kartais atrodo, kad ir save patį. Kaip tais seniai išskydusiais savaitgaliais, prasidėdavusiais ketvirtadienio krepšiniu ir pasibaigdavusiais sekmadienio paryčiais.
Tvarka nuobodi, kaip ir tie kurie ją paniškai palaiko. Jie - pasaulio pilkieji, negalintys išlįsti už nustatytų iš narvelio, vadinamo „taip daro visi”. Banalūs žmonės, įsitikinę savo teisumu, nes jie kaip ir visi - pilkos minios maži sraigteliai. Gyvenantys tik dėl to kad siektų kažko, tik dažniausiai patys nežino ko. Jie nepripažįsta kitokių, netelpančių į jų narvelio ribas.
Ir grįšiu su tamsa. To paties šalčio, tik dar kandesnio ir bjauresnio vejamas. Gersiu naktinio miesto vaizdus, svaiginsiuos savaitgalio pradžia, skęsiu žmonių apsuptyje ir stebėsiuos atsitiktinumais. Tais kurių dėka gyvenimas nuspalvinamas kitomis spalvomis. Tokiais kurie atveda vienus žmones ir išsiveda kitus. Ir tik kartais pamatai praeities miražus.
Kalbant apie atsitiktinumus. Ne taip jau ir seniai sulaukiau netikėto laiško. Nustebinusio ir suintrigavusio. Po to sekė dar ne vienas. Maloniai ir smagiai. Virtualybės keistos išdaigos, kuždėjo paslaptį ir atradimo džiaugsmą. Seniai pamiršti dalykai.
Ir tik retkarčiais, akimirkai, pralekiantis liūdnas šešėlis primena žmonių veidmainiškumą. Bet tai jau nebesvarbu.
Šiandien vienas žmogus klausė: „Jei galėtum atsukt laiką atgal. Ar atsuktum?”. Net nesusimąsčiau. Nors fantastika lepina tokiomis temomis. Nors seniai seniai matytas filmas „Buterfly effect”. Net neabejojęs atsakiau taip. Nes esu istorikas mėgėjas, nes esu fantastas mėgėjas, nes vis tiek norisi žinoti atsakymą į klausimą „kas būtų jei…?”. tiksliau begalę klausimų tokia pačia pradžia, tik kitomis pabaigomis. Kas būtų jei prieš kokiu 10 metų akimirkos apsvaigintas nebūčiau parašęs laiško apie apokalipsę? Kas būtų jei kadaise būčiau „pakabinęs” tą mergaitę? Kas būtų jei…?
Alternatyvi istorija, alternatyvūs pasauliai. Ir tuo pačiu žinau, kad visa kas buvo, padarė mane tuom kuo esu. Ir visi tiek „kas būtų jei” tai pakeistų. Nuvestų neaišku kur.
Kažkada mėgstamam bare su nepažįstama mergina kalbėjome apie likimą. Apie tai, jog tai kas skirta neišvengiamai ateis. Vienu ar kitu būdu. Tad ir atsukęs laiką ateisi ten pat… tik kitu keliu.
Niekaip nepaleidžia… žiema, daina, laikinumo jausmas… tarsi snūduriuoju, laukdamas žadintuvo skambučio. Ta rytmetinė į miegą panaši būsena, kai dar nepabudai, bet jau ir nebesi įmigęs. Būdrauji laukdamas signalo, tarsi būtum kareivis, galintis keltis tik sulaukęs ženklo. O tuo metu mintyse plaki kokteilį iš realybės, fantazijų, svajonių ir iš pasąmonės atsėlinančių neaiškios kilmės vaizdinių. Kartais tokie kokteiliai stebina, primena filmus be pabaigos. Be pabaigos, nes visada atsibunda žadintuvas. Ir nenorėdamas likti vienišas kelia tuos ką randa šalia. Krečia savo mažas šunybes, atimdamas „filmų” pabaigas. Niekada dar jų nemačiau.
Ženklai… paskutiniu metu protas jį sugeba rasti bet kur. Jei tikėčiau tokiais dalykais, gyvenimas supaprastėtų. Nes žinočiau, kas bus, ko laukti, kam ruoštis. Tačiau kaip ir visi rūke, kaip tas garsusis ežiukas. Kartais jis prasisklaido ir matai kelis žingsnius į priekį, kartais eini galva daužydamas nematomus medžius ir matydamas praeities pamėkles. Ir žinai tik kryptį. Atrodo, kad žinai, nes rūkas klastingas, supainioja ir it tyčiodamasis stebi kaip suki ratus. Kaip ir ta daina. Bet išsikapstai. Anksčiau ar vėliau, vėl po truputį slenki pirmyn.
Kita vertus nuojauta pastarąjį mėnesį dar neapgavo. Tiksliai it šveicariškas laikrodis vėl ir vėl pakužda. Nemeluoja. Todėl ir snūduriuoju ramus, jaučiu, kad pabusiu pačiu laiku.
