Pasaulis Stiu akimis arba apie belenką…

Seniai seniai ežero pakrantėje gyveno valstietis išdrįsęs pamilti valdovo dukrą. Princesė atsakė tuo pačiu jausmu, tad jaunuoliai slapta susitikėdavo. Valdovas užsirūstino tai sužinojęs ir perkėlė neklusniąją dukrą į salos rūmus. Juk princesė negali susidėti su paprastu valstiečiu. Jaunatviškas išradingumas greitai rado išeitį, vaikinas kiekvieną naktį valtimi plaukdavo į salą. Tik vieną naktį įsisiautėjo audra, milžiniškos bangos greitai sudorojo menką valtelę, o jaunuolį priglobė Vano ežero bangos. Legenda sako, kad paskutinis jo atodūsis buvo skirtas mylimosios vardui, jaunuolis suriko Ach Tamara, nes princesė buvo vardu Tamara. Sakoma, kad sala, į kurią plaukė nelaimingasis įsimylėjėlis, nuo to laiko buvo pavadinta Akdamaro vardu.

Tas sala ir buvo svarbiausias tikslas Turkijos pakraštyje, dėl jos skridau per visą šalį. Tiksliau ne dėl jos, o dėl joje stovinčios bažnyčios, skendinčios žieduose, bet garsios ne dėl to.

Tad rytą žvaliai pašokęs iš lovos bei sukirtęs vietinius pusrytėlius (problemos ten su kava, problemos, bet visa kita skanu) išlėkiau gaudyti mikriuko vežančio į Akdmaro prieplauką, katra yra už pusšimčio kilometrų. Mikriuką suradau lengvai. Akdamar ir turkiškai Akdamar. Tik tas mikriukas pasirodo važiavo tik iki Gevaš miestelio. Tiesa vairuotojas gestais, nes angliškai nemokėjo, parodė, kad man reikia sekti kitą vyriškį. Šis gi palydėjo iki kito mikriuko.

Kas nustebino, tai Gevaš centre stovinto dinozauro statula. Nebuvo pas ką pasiklausinėti ką tai reiškia. Beje mikriukai čia pilni žmonių, jie visi kažkur važiuoja. Mirkiuke šalia sėdėjęs jaunuolis, kaip ir kiti sutikti vietiniai mokėjo paklausti „where are you from”. Pamokytas ankstesnės patirties atsakiau „Litvania” , o pamatęs nepatiklias akis dargi išsitraukia telefoną ir žemėlapyje parodžiau. Daugiau deja angliškai nemokėjo.

Taigis pasiekiau aš tą Akdamaro prieplauką, katroje saulės nušviesti vėjai žaidė su dulkėmis ir tuščiu plastmasiniu buteliu. Be manęs, laivų ir jų vairininkų nebuvo nieko. O kelia tik susirinkus 15 dūšelių. Hmmm… whatever, laiko gi turiu, ramiai ir palaukti galiu. Vienas iš laivininkų sakė - nu kokias 15 -20 min. Aha, pralaukiau valandą. Išgebėjo visas būrys jaunuolių atlėkusių keliais automobiliais, su maisto krepšiais.  Dar pora dešimčių minučių ir jau matau artėjančią salą, skendinčią rausvuose ir baltuose žieduose.

Išlipau ir tą pat akimirką žinojau, kad ir vėl nukentės žandikaulis, vėl jis pakibs nevaldomas, o akys ir vėl užsipildys tobulo grožio vaizdais. Mokėjo tie žmonės anksčiau ne tik statyti, bet ir vietas pasirinkti. Tarp žydinčių migdolų (galvojau, vyšnios, tik po to išsiaiškinau, kas tai) vienintelį kryžiuotą bokštą kėlė rausva bažnyčia. X a. armėnų pastatyta Tikrojo kryžiaus bažnyčia, paprastai vadinama Akdamaro bažnyčia. Ji įspūdinga, visa išorė išraižyta biblijinių siužetų raižiniais. Jie tiesiog nuostabūs. Viduje dar išlikę keletas freskų bei stovi naujas altorius. Kartą per metus čia atvyksta armėnai ir surengia mišias.

Tragiško likimo ši bažnyčia. Po pirmo pasaulinio karo turkai išžudė toje pat saloje buvusius vienuolius, o ir šiaip daug aplinkinių armėnų. Vienuolyną sugriovė, o bažnyčią ilgą laiką naudojo kaip šaudyklą. Ir tik šeštame dešimtmetyje vieno turkų karininko ir užsienio žurnalisto pastangomis vandalizmas buvo sustabdytas. O 2007 m. bažnyčia restauruota.

Tad sukau ten ratus gėrėdamais, ne tik bažnyčia, bet ir šalia išsimėčiusiais senais armėnų antkapiais. Jie taip pat be proto gražūs.

Ir čia priėjo keli iš tų jaunuolių. Vienas iš jų  mokytojas Fatihas mokėjo angliškai, šiek tiek mokėjo. Tad prakalbom. Kaip visad iš kur, koks vardas ir taip bebandant susiprasti išlindo yla iš maišo - Fatihas moka rusiškai, nes gi studijavo Kazachstane. Šypsena jo veide padidėjo. Netgi pakvietė kartu su jais pasivaikščioti beigi pranešė, kad laivas išplauks po poros valandų. Kadangi norėjau dar pasigėrėti vaizdais ir pafotkinti, pasižadėjau vėliau prisijungti. Ir taip beklaidžiodamas suradau lygiai tokį pat vaizdelį, kurį mačiau googlindmas - rausvoji bažnyčia nedrąsiai žvilgčioja pro žiedus. Tobula. Praradau laiko nuovoką, nes Fatihas atėjo ieškoti, sakydamas - jau plaukiam.

Beplaukiant pratęsėme pokalbį, jis kone nuo suolo nuvirto išgirdęs, kad mes valgom kiaulieną, jis mokytojas, moko turkų kalbas, jis ėmė ir pakvietė mane kartus su jais pasikepti mėsos. Aišku, kad sutikau. Tik va iškilo problema, kad jie iš Bitlio, miesto dar už šimto kilometrų nuo prieplaukos, tad kažin ar man pavyktų grįžti. Teko prižadėti kitą kartą. Atsisveikinome su Fatihu, taip kaip tai daro turkai. Nuostabus žmogus.

Kitą dieną laukė Çavuştepe  (Čavuštepė) - sena Urartu pilis ir rūmai. Na teisingiau kažkada tai buvo pilsi ir rūmai, dabar tik griuvėsiai. Ir vėl mikriuko paieškos. Ir vėl randu po burtažodžio „Čavuštepe”.  Sėdu ir kokį pusvalandį laukiam, kol prisirinks pilnas. Savo laimei jau pradėjus važiuoti, kelis kartus garsiai pakartoju Čavuštepe, tad pasiekus tokio paties pavadinimo miestelį, vienas seniokas klausia manęs Čavuštepe? Čia pat patikslinu Čavuštepe Kaleši. Seneliokas, kažką susako vairuotojui ir šis dar kiek pavažiavęs už miestelio sustoja. Seneliokas mosteli ranka link takelio į kalvą. Pėdinu. Vaizdai pritrenkiantys. Kalnų apsuptas didžiulis slėnis, o jo viduryje kalva, X a. prieš Kr. tapusi Urartu valdovų rūmų ir tvirtovės vieta. Čia sutinku jau 51 metus ant kalvos gyvenantį Mehmet Kuşman. Nepaprastas jis žmogus, apie jį gidai rašo, jis ko gero vienintelis moka skaityti ir rašyti Urartu dantiraščiu. Pasikalbam, kol prilekia australė su gidu turku, ko gero universiteto dėstytoju. Neturintiems fantazijos ten nėra ką veikti, kaip sako kolegė - akmenų krūvą, bet sugebantiems įsivaizduoti ten lobis. Matai virtuvę, rūmus, randi pirmąjį patalpoje įkurtą tualetą Artimuosiuose Rytuose, aukojimų altorių, tvirtovės sienas. O dar tie kalnų vaizdai aplinkui. Su turku dėstytoju juokaujam apie tą tualetą, mano klausimas dar jis dar veikia kelia juoką ir sulaukiu siūlymo pabandyti

Dar kiek pasitrynus, teko grįžti į Vaną, sutranzuotu mikriuku. Dar pusdienis Vane ir laukia ilga kelionė per kopas, tfuuu per Turkiją. Laukia 9 valandos autobuse, beldžiantis iki sekančio miesto. Visa laimė, kad autobusai čia nauji ir patogūs. Tik va kondyškes galėtų ir nejungti pilnu pajėgumu. Taip ir palydėjau saulė ežeran, buvau patikrintas policijos bei gi pravažiavau miestą besivadinantį Batman. Snūduriuodamas pasiekiau Mesopotamiją.

Net naktį, lyjant lietui ir tamsiose gatvėse šliaužiojant žibintų sukurtiems šešėliams, Konstantino miestas gražus. Braudamasis gatvėmis matai jau veikiančias nedideles parduotuves, kurių savininkai tingiai gurkšnoja arbatą ir kažką aptarinėja su draugais, prasilenki su siauras gatves testuojančiais vairuotojais. Penktą ryte jie vis dar reti svečiai, tačiau tikrai ne Raudonosios knygos egzemplioriai. Vienas iš jų bando paaiškinti kur reikalinga gatvė. Nes tai kas prieš septynias valandas senovinio hamamo euforija apdovanotam atrodė aišku ir paprasta, dabar visiškai skendi miesto tamsoje. Ir navigacija su žemėlapiu nebe draugai, tik ratas po rato, tarsi ta voverė rate, suku senovinėmis gatvėmis, ieškodamas pavadinimo užrašyto lapelyje. Ten turi laukti šatlas. Jau pusvalandis darganoto ir aptemusio miesto gatvės nepaleidžia iš labirinto. Visa laimė, kaip visad pasilikau laiko. Tad suku eilinį ratą, karts nuo karto pasigėrėdamas tamsia Marmuro jūra, žvilgčiojančia iš tolumos. Ir nors miestą skalauja tamsus dušas ir vėsuma, manyje dega laužai, pulsuoja šiluma, generuojama ne tik ėjimo, bet ir abiejų kuprinių, na ir noro susigaudyti, kur dingo gatvė. Nes čia kartais sunku suprasti kur baigias viena ir prasideda kita gatvė. Jos susipynę kaip koks Gordijaus mazgas, kaip Mino labirintas, tarsi tik ir laukia, kol nusivylęs keleivis praras viltį. O tada…

Miestas išlydi panašiai kaip ir pasitiko, lietaus lašai pražūna ant galvos užmaukšlintame kapišone, o aplink skverbias tamsa. Bet šis sukimas ratais kažkodėl atrodo be galo jaukus, akimis gaudai žibinto šviesoje šokaliojančius lašus, akimirką galvoji, kad visai nesinori rasti savosios gatvės, kad gal ir nieko likti įkalintam tamsiose Miesto gatvėse ir be perstojo klajoti… kaip tyčia prieš akis sušmėžuoja ieškomas pavadinimas. Dar koks pusvalandis ir baltas mikriukas jau veža tomis pačiomis gatvėmis, rinkdamas kitus pakeleivius. Per senąjį miestą, per išdavikę Perą lekiu į Aziją. Tiltu, po kuriuo tik vakar plaukiau, kertu Bosforą ir ta pačia europietiška tamsa mane pasitinka Azija. Tai jau naujesnis, modernesnis ir nebe tas žavusis Miestas. Oro uostas jau kitoks, turintis be galo pretenzijų, tačiau švintant man jau vis tiek. Norisi arbatos ir kilti. O po to dvi valandas snūduriuoti laukiant nuotykio.

Palydovės šypsosi, nes ko gero esu vienintelis užsienietis lėktuve. Šypsosi ir o tu supranti, angliškai nekalba. O lėktuvas pilnas. Ir tada jau snaudulys pasiima… kai jis išeina, likę dar geras pusvalandis skrydžio, o apačioje tokie vaizdai… baltas savo galvas tiesia kalnai, žybčiodami žydromis ežerų akimis, kažkur virš mūsų šviečia saulė. Nedaug ir likę iki kitos Turkijos. Tiksliau kažkada buvusių armėnų, dabar kurdų žemių. Perskridau beveik visą Turkiją.

Ir kai drebėdamas it karščiuojantis ligonis, lėktuvas tūptelna oro uoste, suprantu, kad esu toli nuo pažįstamo sau pasaulio. Išlipęs pagalvoju, patekęs į filmą. Nedidukas vienaukštis oro uostas, tolumoje baltuojantis kalnais, spiginanti saulė ir vėjas nešiojantis dulkes. Kuo ne eilinio kovinio filmo apie kokį Afganistaną pradžia.

Iki miesto dar reikia nusigauti. Vanas dar laukia ten tolumoje. Tad pėdinu link autobuso stotelės. Tiksliau spėju, kad ten. Angliškai niekas nekalba, tad seku žmones. Kai staiga šalia sustoja taksi. Kažką sako, atsakau angliškai, tada vienas išspaudžia „centre, ten liras”. Žiūriu ir matau viduje sėdintį dar vieną keleivį. Linkteliu galvą ir kraunu savo kuprinę, noris greičiau pamatyti pilį, miestą, vietą. Nes juk armėnai kažkada sakydavo „Vanas šiame pasaulyje, rojus aname”. O pirmi vaizdai jau kutena akis. Tiesa dabartinis Vanas, tai ne tas armėnų. Aną Osmanai sugriovė. O turkai pastatė naują, šiek tiek tolėliau. Gal nužudytųjų vėlių išsigando. Nes armėnų genocidas Turkijoje tabu. Net Orhaną Pamuką anie teisė už genocido minėjimą. Tačiau kurdų ir turkų genocidas pagal juos buvo, vykdė aišku armėnai. Nesena istorija kaitina tautas.

Mieste be žemėlapio kol kas sunku susiorientuoti, nes GPS pasimeta nuo turkiškų gatvių, nesgi anos gali kelis skirtingus rašymo variantus turėti. Na bet spausdintas lapas iš booking.com‘o ir angliškai nekalbantys žmonės ir yra raktas į viešbutį. O viešbutis neblogas. Ir angliškai kalba, ir žemėlapį pažada, tik va tour desk‘o nėra, nors kai rezervavau buvo parašyta, kad yra. Bet tas dzin. Rasiu pats ko reik. Tarnautojas ima mano kprinę ir lydi iki kambario. Raudona uniforma, kepuraitė ir šalia skustagalvis jaunuolis, su koža ir paraudusiomis akimis. Čia pirmą kartą gyvenime spaudžiu monetą patarnautojo delnan. Ir vėl pasijaučiu kaip filme. Bet viskas išeina taip natūraliai, kad net gera palieka.

Apačioje jau laukia žemėlapis, iš vienišos planetos jau žinau, kad iki pilies veža mikriukai, tad man piešia jų stovėjimo vietą ir lendu į saulėtą Vaną. Pėdinu pilnomis žmonių gatvėmis ieškotis savojo mikriuko. Užmatau vieną lėtai važiuojantį su pusiau išlindusiu jaunuoliu. Klausiu „Van Kaleši?”, kažką atsako, sakau jam angliškai, tada rodo kitą mikriuką priekyje. Skuodžiu ir tik pavijęs suprantu, kad ne tas. Tačiau dar viensa angliškai nekalbantis jaunuolis lipa lauk ir bando man padėti. Kažką rodo, aš einu pasitikti dar vieno mikriuko praviromis durimis. Vėl kalbu savąją maldelę. Padeda. Van Kaleši. Vairuotojas linksi galvą ir į klausimą „koč para” rodo dvi monetas - lirą ir  50 kuršų. Važiuojam.

Pro langą matau artėjančią uolą ir ant jos besirangančią pilį. Žydro dangaus fone, tai įspūdingas vaizdas. Tad to vaizdo sužavėtas išlipu per anksti, bet tai dovanoja dar vieną nuotykį. Nors įėjimas į pilį mokamas, bet išlipęs per anksti randu kitą, barzdoto musulmono parodytą kelią. Tad repečkojuos viršun, kaip koks kalnų ožys. Pro atstatinėjamas sienas, pro Uratu laikų drėbto molio išvaizdos sienas ir griuvėsius, atmintyje akimirką išlenda dar vakar Stambule vykusi diskusija apie istoriją ir disneilendus. Bet vaizdai veja viską lauk. Nuostabu čia. Ir vietinių nemažai. Pora jaunuolių pasiūlo nufotkinti mane ir aišku nusifotkinti su manimi. Vėliau tai kartosis viso mano vojažo metu. Ten viršuje suprantu, kodėl armėnai sukūrė ir mylėjo Vaną. Kalnai, ežeras… nuostabūs vaizdai. Kažkokiu grioviu, anksčiau ko gero buvusiu laiptais, leidžiuosi žemyn, kad atrasčiau senovės karalių kapus, dabar tai tik kambariai iškirsti uoloje.

Nusileidžiu ir prie įėjimo. Suku ratą aplink uolą. Čia giraitėje moterys ir vaikai kažką renka. Mano pasirodymas priverčia juos pakelti galvas, šyptelti ir ištarti „halo”. Atsakau, šypsausi ir vaikai dar kurį laiką bėga iš paskos, o moterys kažką kuždasi. Einu ten žolę užtraukti kauburėliai yra vienintelis senojo Vano palikimas, kauburėliai ko gero ir nužudytųjų kapai. Meluoju, yra keletas sienų išlikę. O pusėje buvusios krikščionių bažnyčios stovi karvė ir žiūri į mane.

Pamenu skaitęs, kad čia galima rasti galingojo Kserkso užrašą dantiraščiu, tad ieškau. Ant uolos pietinės sienos aukštai aukštai užmatau užrašą ir fotiko zoom‘o dėka apžiūriu, kitaip niekaip ir nepavytų. Jaučiuos kaip atradėjas.

Praeinantys vietiniai sveikinas, kažko klausia ir išgirdę anglišką atsakymą šypsosi. Tiesa jie moka paklausti iš kur aš. Lithuania skamba nežinomai ir maišoma su Australija ar Italia, bet Litvania jau girdėta. Deja jų anglų kalbos žinios tuo ir apsiriboja. Tad šypsomės vieni kitiems. Prasilenkiu su jaunu piemeniu, o taip ten kur buvo senasis Vanas, dabar ganosi karvės, niūniuojančiu ko gero tradicinę dainą. Graži. Ir vėl šypsomės, nes jau sveikinomės. Kiek tolėliau ant kalvelės guli porelė, mergina su skarele ir ilgu, žemę siekiančiu lietpalčiu ir jaunuolis. Glamonėjasi. Nenoriu trukdyti, tad suku ratą ir vėl keberiojuos uolon. Tuoj saulė leisis. Sėdžiu ir laukiu, ne aš vienas toks gudrutis. Ir kai saulė prie pat ežero neria debesin leidžiuosi žemyn. Iki miesto kokie 3-4 kilometrai, tad teks gaudyti mikriuką, bet iki tol kulniuoju miesto link. Pavys, sustabdysiu. Po kokio kilometro mikriukas dar nepasirodė, tačiau sustoja baltas pežas, naujas. Jo vairuotojas inžinierius Fatihas sako sėsk, pavešiu. Tiesa daugiau rodo, nei sako. Sėdu, bandom kalbėti. Angliškai jis vos vos, turkiškai aš tūkstantį kartų mažiau. Pirmadienio vakarą jis lekia į ofisą, o gyvena netoli ežero.  Išleidžia centre. Mieste jau tamsa ir žvaigždės viršuje. Gatvelės ūžia, miesto vyrai žaidžia nardus ir geria arbatą. Dar kebabas ir viešbutin. Diena buvo ilga, bet įspūdinga.

Įdomūs laikai, išvažiuoji žiemą ir grįžti su saulė, palieki pavasarį ir pagrįžti į vasarą. Kas toliau? Reik vėl išvažiuot, norint patikrinti

Ir sakuros iššovė žiedais, kaip fejerverkai. Bum ir yra. Eini kaifuodamas, vėjo nešamų žiedlapių apsuptas ir prisimeni nuostabius migdolų žeidus, bandančius paslėpti Tikrojo kryžiaus bažnyčia tolimoje Akdamaro saloje. Jei metų pradžia tokia įspūdingą, tikiuosi pabaiga tėkštels dar ne vieną „uch ir ach“ akimirką. Na tą nu kuriuos po to dar ilgai šypsena veidą perpaišo. O po sakuroms, rodos, pusė jaunojo Vilniaus susirinko. Gražu gi ir gera.
Blodės su Kypke miesteliokas ir vėl dovanojo begalę smagaus laiko… ir dar vieną idea fix. Nes kur kitur jei ne ten gali klejoti apie Karaliaučių, kur jei ne ten gali sugalvoti planą su Kaaba, malūnsparniu ir tam tikromis substancijomis. Klejonės keliančios fantastišką juoką

Ir akimirkos, kai draugo žodžiai prineša suvokimą kaip gera, kad nesi iš tų bukai vėpsančių visus šou per TV. Ir negi truputuką gaila tų sofkutės vergų. Nes sofa dažniausia nužudo svajones.

Nebenusisėdi vietoje, norisi ir vėl svetimų šnektų aplinkui, klajoti po svetimus miestus, ne visad žinant, kas laukia rytoj. O ir booking.com‘as vis dar primena Šlovingąją Urfą, o nargilė neaplankytą Mardiną. Tekderimas sakė – „tu privalai ten apsilankyti“. Spėju jis buvo teisus. I dream of…

Tik atsivertęs „Mirties Angelą“ jaučiau norą išvysti Hagia Sopgia, perskaitęs prisižadėjau sustoti prie Šv. Romano vartų, užlipti ant kadaise huną Atilą išgąsdinusių sienų. Sako per du mėnesius pavojaus akimirką jas surentė. Seniai seniai, kai krikščionybė dar buvo jauna ir tik šiek tiek kalta. Net prie išlikusių trupinių jautiesi mažas. Ne veltui tūkstantį metų į šias sienas galvas daužė begalė tautų ir valdovų. Dabar tos sienos aplipę girtuokliais ir šiaip keistais asmenimis, vietomis patapusios landynėmis, vietomis tikri griuvėsiai, vietomis tikras restauracijos produktas, su besisklaidančia turkų vėliava. Vėliavų ten daug ir visur – taksi, autobusuose, virš bokštų ir prie degalinių, prieplaukose ir namuose. Kai kurios primena milžinų paklodes, kai kurios nykštukų nosines, bet nemačiau apdriskusios.

Taigi sienos. Jautrus, matyt, pasidariau, gal Bizantija daug reiškia, gal „Mirties Angelas“ ir mirštančio Miesto vaizdai įsikūrė ant kokių tai jautrumą reguliuojančių sklendžių. Skaudu buvo stovėti ten kur 1453 m. gegužę osmanų ir kitų tautų ordos ropojo, kliedėdamos apie nesuskaičiuojamus turtus. Nes sultonas, turkų Mehmetu Užkariautoju pramintas, būk tai pažadėjo 3 dienas plėšimų. Sako jam tik sienų tereikėjo. Ten prie Šv. Romano vartų ir padėjo galvą paskutinis Konstantinas, ten ir Johanas Angelas iš knygos veržėsi. Dabar tai Topkapi vartai, didžiulė gatvė tarp dviejų bokštų. Stovint ten, rodos, girdi griaudžiant didžiąją išdaviko vengro patranką. Dėl to ir Topkapi turkiškai, nes reiškia patrankų. Praėjau ir vietomis, kur galbūt ta patranka stovėjo. Dabar ten tramvajus važinėja, žmonės zuja, muziejus anam Mehmetui stovi. Keiktis kartais norisi, laisvai ir netrikdomai. Virš galvos kabant pilkam dangui, vykdžiau pažadą sau pačiam, sustojau prie Šv. Romano vartų,spoksojau į juos, ko gero pasąmonėje tikėdamasis stebuklo. Didelio kaip pats pasaulis. Neįmanomo.

Tiesa netoli sienų (geri keli kilometrai nuo Šv. Romano vartų) radau kitokį stebuklą, vietą, kuri pritrenkė savo grožiu, nustebino ir tą dalyką, amu vadinamą, atėmė. Tai Chora bažnyčia. Tos mozaikos priverčia patikėti, kad čia šventa vieta. Nepaisant šimtmečius užsitęsusio kitatikių buvimo, nepaisant turistų ir suvenyrų parduotuvėlės. Tiesiog užverti galvą ir … Tai vienas iš tų poros nuostabių atradimų. Beje, Kapadokijoje teko sutikti amerikiečius, viena iš jų sakėsi Stambule 3 metus gyvenanti, bet Chora bažnyčios (turkai Karyie museum vadina), nežinojo. Kaip ir dar keletas ten pat Kapadokijoje sutiktų turistų. Tikiuosi paklausė mano rekomendacijų ir apsilankė, tikiuosi taip pat nurovė stogą. Likimo ironija, kad ši perlas, šis nuostabus amžių aptrintas deimantas, yra rajone, kuris laikomas itin islamišku ir pakankamai konservatyviu. Pilnas bažnyčios pavadinimas Mūsų Gelbėtojo bažnyčia už sienų.

Kita vertus vietų Konstantinopolyje daug ir visokių. Ten gali rasti ir mažąją Hagia Sopgia (beje Hagia reiškia Šventoji, o Sophia Išmintis), ir Hagia Irene (Šventoji Taika) ir dar visą eilę turkų mečečių, kuriose kažkada lankydavosi būriai kirkščionių (vėlgi krikščionių tai be jokios abejonės mano omenyje, ir tikrai ne momenyje, reiškia graikų ortodoksų). Gali pasivaikščioti kadaise sultonams priklausiusiame Gulhane parke. Balandis Stambule tulpių mėnuo, nes juk tulpė ne olandiška, tulpės gimtinė turkų žemėse, tad milijonai įvairiaspalvių žiedų nudažo visą miestą. Galima klaidžioti po sultonams priklausiusius Topkapi rūmus ir visai nesislapstant dirstelti į haremą, kurio sienos matė daug. Rūmuose, beje, lobyne yra tikrai daug visokių spindinčių gėrybių ir netgi maišus primenančių sultonų rūbų, šmotkių kai sakoma. Ten, beje, saugomi ir itin šventi muslikams reliktai, pranašo plaukai, šventi koranai, po Kaabo šventyklos remonto likę atributai begi kokie tai kardai, katrais ko gero nekrikštų galvas šniojo. Jiems tai šventa. Mums tik atrakcija. Atrakcija ir tai, jo kelis šimtmečius ten nesustodami mulos ar tai imamai ar koks kitoks biesas garsiai skaito koraną. Twenty four seven baby, kaip sako anglai. Topkapi rūmai įdomūs ir pilni žmonių, tad laiko ten reikia. Bet ieškančiam prarastos Bizantijos jie tik dar vienas kryptelėjimas šonan. Smagus, neslėpsiu, įdomus ir blizgantis. Kita vertus visos tos jų plytelės (izmiro ir kitokiu modelių) kodėl tais primindavo vonią ir tūliką, matyt mėlyna spalva turi kokias tai potekstes rytų europiečiui.

Konstantinopolis pasitiko lietumi. Temstančiame mieste vis dar matėsi raketas primenantys minaretai ir tūkstančiai žmonių. Pasveikino ir pribėgęs pusamžis vyrukas, pamatęs kuprines ir žemėlapį bandė įsiūlyti viešbutį. Taip paprastai, pačiame miesto centre jis ramiai sau gaudė klientus. Tada pirmą kartą pamačiau ją – Hagia Sophia, kurią atsisveikindamas jau vadinau „my preciuos“. Sudarkytą 15 šimtmečių naštos ir 4 minaretų.

Pora stotelių per vėlai ir geras pusvalandis pasivaikščiojimo Miesto gatvėmis, užsukant ir prie jūros, mūsiškai Marmuro vadinamos. O čia pat šalia išvarvėjusiu makiažu vaidenosi senoji jūros siena. Laiko sudarkyta, namais apaugusi.

Galų gale pasitiko žuviagalvis parkelis gaudesiu užlietas – žuvies restoranų vieta ir laukiantis Altanas. Ir Miesto šauksmas. Noras pažinti, tyrinėti, atrasti. Pirmasis buvo „Suleimanas“ vienos maitinimo įstaigos savininkas, ten būtyje turkų rėkėm už Gala, siurbčiodami šlykštų turkišką alų. Šlykštų ir brangų, bet pasirinkimas buvo lygiai 1 iš 1. Ne alaus tai šalis.

Milijoninis miestas gausiai papildomas turistais. Ir tai jaučiasi. Tarsi skėriai apspitę visą centrą, greitai gyvate susirangydavo ilgose eilėse. Tinkamiausias sprendimas buvo muziejų kortelę, kurią tiems nabagams laukiant eilėje į nuostabiąją Hagia Sophia, ramiai galima nusipirkti prie pat kasų stovinčiame busike. Patogu. Kol kiti laukia eilėse, tu sau ramiai kulniuoji į muziejus.

Nuo pat „Mirties Angelo“ pirmojo atvertimo svajojęs apie šią didingą šventyklą įėjęs vis tiek apstulbau. Nes ten jauti kažką, ten, kur kažkada lankėsi pats Justinianas, visa eilė purpuru išsidabinusių imperatorių, ten kur plėšikavo kryžiuočiai, o vėliau galvomis grindis bandė pramušti osmanai, nes tai ko gero didingiausia šventovė. Penkiolika amžių ji stovi ten, penkiolika amžių stebina savo didybe. Ir keista žiūrėti į krikščioniškų mozaikų ir islamiško kaligrafijos meno sintezę, keista ir tuo pačiu graudu. Kilti laiptais į imperatorienės ložę ir žiūrėti į pieštas vienintelio serafimo akis, nes kiti trys sparnus terodo, matyti imperatorių ir šventųjų veidus, sudėliotus iš mažų akmenėlių, sukti pirštą verkiančioje kolonoje, tiesiog gėrėtis.

O šalia kupolais pilkuoja tai kas turėjo užgožti bizantiškąjį deimantą – Sultanahmeto mečetė, paprastai vadinama Mėlynąja. Ten visoms mečetėms prilipo pavadinimas moškės, netyčia, netikėtai. Geru tūkstantmečiu jaunesnė, ji pasirodė tik blanki Hagia Sophia kopija. Gal krikščioniškos šaknys netikėtai man pačiam išlindo, gal po Hagia Sophia jau nebeturėjo šansų, bet Mėlynoji tebuvo tas kryžiukas būtinų pamatyti sąraše. Be to ji buvo pirmoji mano aplankyta mečetė.

Dabartinis Miesto centras, tai tas senasis Konstantinopolis, ten kur vežimų kovose rungėsi žalieji ir mėlynieji, ten kur prasidėdavo maištai dabar belikęs tik šiuolaikiškas ovalas žemėje, trys begalvės susipynusios gyvatės ir pora obeliskų. Tai senojo Miesto atspindžiai, šalia oranžinio tualeto vieno iš kaizerių dovanoto fontano ir universiteto rūmų. Tiesa nėrus į gatveles už Hagia Sophia gali surasti kadaise didingus Didžiuosius rūmus puošusias mozaikas, pačių rūmų nuotrupas, beužmirštančias tuos laikus, kai jomis žavėjosi. Nes jų laikas baigėsi. Seniai, kai paskutinis Konstantinas, padėjo galvą prie Šv. Romano vartų.

Ir dabartiniai Miesto gyventojai daro biznį iš išnykusios imperijos palikimo. Nes to nori didžioji dalis atvykstančių. Tad miesto centras perpildytas maisto ir suvenyrų užeigomis. Ir Bosforo kruizų siūlytojais. Tik šis kruizas neplukdo iki pat Juodosios jūros. Tik iki pirmojo tilto į Aziją. Tuo tarpu Eminou prieplaukoje galima rasti kitą, viešą kruizą, kuris plukdo iki pat Anadolu Kavagi kaimelio, perpildyto žvejų restoranėliais. Ten nuo aukštos kalvos dvibokšte pilimi karūnuotos išvysti Bosforo metamorfozę, pamaitai kaip sąsiauris išauga į jūrą, turinčią Juodosios vardą.

O vakare jei saulės baukščiai nelindi už debesų, galima pasikelti į Galatos bokštą, senosios išdavikės Peros paliktą, ir iki negalėjimo siurbti naktin keliaujančio miesto vaizdus. Akimirką raudonis nudažo Miesto veidą, pajuodindamas mečečių raketas, o orą kartais užpildo šventikų balsai, maldai kviečia. Ten kur kažkada buvo krikščionybę bastionas, dabar viešpatauja Arabijos viešnia. Jau beveik šešis amžius.

Apačioje gi renkasi vietinis jaunimas, kartais su alumi, kartais su rake, kartais tiesiog su cigarete. Ant laiptų nutūpę kaip paukščiai pasklinda pasirodžius policijai, nes šioje vietoje alkoholio draudžiamas (bet kitur Mieste, prašom drąsiai).

Svaigau nuo Choros bažnyčios mozaikų grožio ir kaifavau nuo freskų Kapadokijos bažnyčiose, iš nuostabos sutingęs žiūrėjau į migdolų žiedais įrėmintą senąją Akdamaro bažnyčią ir vadinau Aya Sophia „my precious“ , iš energingojo Aslan‘o išmokau valgyti Urfos kebabą ir nekartą pasiklydau tos pačios Urfos gatvių raizgalynėje, gavau paplotėlį iš gražios, it pirmą kartą pavasario rytą prasiskleidusi rožė, sirų mergaitės rankų ir klausiausi senojo Youssouff‘o dainų, juokiausi su Mustafa ir Gurzin, atsisveikinau su mokytoju Fatih ir sirgau už Galatasarajų su turkais, gėriau iš šaltinio oloje, kur gimė musulmonų pranašas Abraomas ir kalbėjau su Mehmetu, vieninteliu vis dar skaitančių urartu dantiraštį, važiavau šimtus kilometrų tamsiom naktim ir ėjau dulkėtais keliais, buvau ten kur angliškai niekas nekalbėjo ir ten kur turistai it musės nutūpę visus kampus, liūdėjau prie senojo Konstantinopolio sienų ir bažnyčių, paverstų mečetėmis, mokiausi rišti skarelę ir rūkiau nargilę, su pardavėju Grand Baazar‘e, palikau Konstantinopolio purvą kelis šimtus metų veikiančiame hamame ir pildžiau pažadą sustoti prie Šv. Romano vartų, plaukiau tarp Europos ir Azijos, važiavau iš Europos į Aziją, rodžiau kur Lietuva ir kartojau tešekiūr ederim, gėriau rytų miesto kvapus ir Konstantinopolio nakties gaivą… Mačiau, bet tikrai ne viską, pažinau, irgi ne viską, patyriau, tik mažą dalelę, kad būtų priežastis grįžti, pažiūrėti ar rytmetinis pakeleivis išpildė pažadą kitiems metams išmokti angliškai, dar kartą pamatyti dervišų tvistą ir lieti prakaitą senajame hamame, dar ir dar svaigti nuo mozaikų, freskų, žmonių ir kvapų. Bet svarbiausia stovėjau ten kur galbūt viskas prasidėjo, buvau Gobekli Tepe. Idea fix įstrigusi nuo 2011 m. vasaros, buvo išlaisvinta.

Ir tik dvi savaitės tolimoje Anatolijoje, ten kur jungiasi rytai ir vakarai, ten, kur žėrėjo imperatorių ir sultonų prabanga ir tautos keitė viena kitą.

Jei alyvmedis galėtų kalbėti, ko gero nesustodamas kartotų „už ką?”. Už ką jis iš saulėto Peloponeso pateko į nesibaigiančios žiemos šalį. Ir kas, kad blizgantis šaltis tik už lango. Jis yra ir, rodos, nesiruošia išeiti.

Tarsi balti blynai Nerimi slenka ledokšniai. Netobulos formos ratilai vandenyje, slenka prasilenkdami su rytmečio bėgikais, apsuptais garų, besiveržiančių sulyg kiekvienu iškvėpimu. Tarp stiklo bokštų slapstosi saulė, žaisdama atspindžiai. Žaidimas paverčia stiklo bokštą gyvatės oda. Rodos, visur matau uroborą, amžinąją klajoklę gyvatę, ryjančią savo pačios uodegą. Šimtų tautų gyvenimo ratas gyvatės metais. Sukasi. Artindamas Romano vartus, tūkstantmetes bažnyčias, vietas, kur viskas prasidėjo. Tik pavasaris visiškai neartėja. Užstrigo kažkur tame rate. Kaip ir rytus spalvinusi fėja. Dingo mažai dideliame mieste.

O kai klausia - kodėl murmi dėl to ko negali pakeisti, sakau - taip reikia, murmesys ta tik įgarsinta mantra sau pačiam, leidžianti patikėti kad gyvatė vėl atsuks šventę.

Disclaimer: čia tikrai nerasite jokios rungtynių analizės , nerasite ir įžvalgų. Čia tiktai, vakar dienos rungtynių sukeltos grynos emocijos.

Ech, tai buvo žaidimas. Kai, rodos, galėtum kaifuoti, mėgautis ir džiaugtis vaizdu, kai Barcos magija turėtų užburti. Videožaidimuose būną visokie „gėrimai“, po kurių tampi greitesnis, gudresnis, vikresnis, tiesiog geresnis. Tokia vakar atrodė Barca. Bet… tas menkas, dažnai nemėgiamas „bet“ . Bet nepaisant viso to gėrio ir grožio atrodė, kad po manim sproginėja šimtai petardų. Juk reikėjo ne mažiau trijų įvarčių ir dar savus vartus sausus išlaikyti. Sunki užduotis, kai paskutinį kartą, vartus globojant Valdes‘ui, tai padaryta prieš keliolika rungtynių.

Vis tik širdis dainavo, matant tą barsukų magiją, dėl kurios kadaise ir pamilau šią komandą. Kaip įkyrių uodų pulkas jie nuolat sukosi apie svečius iš Lombardijos. Ir „gėlė“, vertė vargšus neprityrusius vaikius klysti, jaudintis ir ko gero matyti neegzistuojančius kolegas, kažkur užribyje. Ar jie perdegė? Sakyčiau jie buvo priversti perdegti, priversti tų įkyrių uodų, tų nei akimirkos ramybės neduodančių kraujasiurbių.

O tada atėjo Messi… po pirmo kažkur užsislėpusi viltis baukščiai kyštelėjo nosytę. Tiesa netrukus kaip jaunas berželis vėtroje suvirpėjo Barcos virpstas. Pirma kliurka ir mintys jau sukosi apie pampersus. Visa laimė tiesiog sekančią akimirką ir vėl atėjo Messi. Antras. Po antro viltis drąsiai išlindo ir įsitaisė kartu. O „barsuodžiai“ toliau „gėlė“. Persekiojo italus, kaip išbadėjusių vilkų gauja iš siaubo paklaikusią stirną (taip taip perdedu, nei tie italai tikri italai, nei jie iš siaubo paklaikę jie buvo). Jaučiau, kad sulauksiu ir trečio. Anksčiau ar vėliau. Teliko klausimas ar Viktoras išliks sausas. Ir čia illa illa Maravilla, iki tol kartu su vienu kitu italų gynėjų nuo kamerų slapstęsis kažkur vartininko aikštelės centre, kalė trečią… po jo jau klykiau…

Po to sekė ilgiausias pusvalandis, šokinėjant tarsi petardos po kojomis sproginėtų ir meldžiantis, kad pirmą kartą po amžinybės Viktoriuko vartai liktų sausi. Juolab, kad Bojan‘as vienam krašte išmaudė Piquenbauerį, pora perdavimų į Barcos aikštelę sukėlė ne taip seniai matytą chaosą. Mintyse atgijo mačai prieš tą patį Milan‘ą , Sen Sabastian‘as ir begalė kitų kai pabaigoje gaudavom „prezentą“ .

Ir tik ketvirtas nuramino. Ko gero ant Duracell baterijų veikiantis Alba pro vartininko klyną padėjo tašką. Buvo likę pusantros minutės ir pridėtų trijų.

Kas per komanda, kas per magiška, beprotiška komanda. Ir cojones turi, ir remontada padaro, ir fantastišką futbolą dovanoja.

4-0 ir Barcos magija keliauja tolyn. 4-0 ir ko gero geriausios šio sezono matytos rungtynės. 4-0 ir atseikėta su kaupu.

Kas per komanda…

Kažkaip atostogom padvelkė, brūkštelėjo draugas, šią paskutinę saulėtą žiemos dieną. Ir tiesa. Anksti, bet saulė, patvirtinimo laiškas ir svajinga Susana Boca kuria atostogų miražus. Rodos, užsimerki ir matai prarastąją Bizantiją, mistišką, magišką ir seniai išnykusią.

Oras tiesiog alsuoja pavasariu, svaigstu pagalvojęs, kad jau tuoj tuoj, jau nedaug liko iki coup de grâce žiemai. Ir spalvų paradas, saulės masažai prasidės.

Ir kalendorius prieš akis tą patį kužda. Dar mėnuo ir dvelksmas bus realus, svetimų jūrų, senovinių miestų, nuotykių ir labai tikiuosi žydinčių vyšnių.

Vieniša planeta atkeliavo neįtikėtinai greitai. Ir jau matau, kad laiko pritruks. Kažkas taps auka - gal požeminiai miestai, gal gigantomaniškas trumpalaikės karalystės valdovo kapas, o gal kalnų tvirtovės. Belieka tik tylūs keiksmai po nosim ir mantra, kad visko vienu užpakaliu neapsėsi.

Geras dalykas tas bookdepository.