Pasaulis Stiu akimis arba apie belenką…

Su rytmečio šviesa atėjau, rusvame sniege išmintu taku. Švinta jau anksčiau. Šąla irgi daugiau. Ir namie vis dar bardakas. Tiesa man visai jaukus. Tarsi chaosas man būtina būsena. Chaose randu savo tvarką, kartais atrodo, kad ir save patį. Kaip tais seniai išskydusiais savaitgaliais, prasidėdavusiais ketvirtadienio krepšiniu ir pasibaigdavusiais sekmadienio paryčiais.

Tvarka nuobodi, kaip ir tie kurie ją paniškai palaiko. Jie - pasaulio pilkieji, negalintys išlįsti už nustatytų iš narvelio, vadinamo „taip daro visi”. Banalūs žmonės, įsitikinę savo teisumu, nes jie kaip ir visi - pilkos minios maži sraigteliai. Gyvenantys tik dėl to kad siektų kažko, tik dažniausiai patys nežino ko. Jie nepripažįsta kitokių, netelpančių į jų narvelio ribas.

Ir grįšiu su tamsa. To paties šalčio, tik dar kandesnio ir bjauresnio vejamas. Gersiu naktinio miesto vaizdus, svaiginsiuos savaitgalio pradžia, skęsiu žmonių apsuptyje ir stebėsiuos atsitiktinumais. Tais kurių dėka gyvenimas nuspalvinamas kitomis spalvomis. Tokiais kurie atveda vienus žmones ir išsiveda kitus. Ir tik kartais pamatai praeities miražus.

Kalbant apie atsitiktinumus. Ne taip jau ir seniai sulaukiau netikėto laiško. Nustebinusio ir suintrigavusio. Po to sekė dar ne vienas. Maloniai ir smagiai. Virtualybės keistos išdaigos, kuždėjo paslaptį ir atradimo džiaugsmą. Seniai pamiršti dalykai.

Ir tik retkarčiais, akimirkai, pralekiantis liūdnas šešėlis primena žmonių veidmainiškumą. Bet tai jau nebesvarbu.  

Šiandien vienas žmogus klausė: „Jei galėtum atsukt laiką atgal. Ar atsuktum?”. Net nesusimąsčiau. Nors fantastika lepina tokiomis temomis. Nors seniai seniai matytas filmas „Buterfly effect”. Net neabejojęs atsakiau taip. Nes esu istorikas mėgėjas, nes esu fantastas mėgėjas, nes vis tiek norisi žinoti atsakymą į klausimą „kas būtų jei…?”. tiksliau begalę klausimų tokia pačia pradžia, tik kitomis pabaigomis. Kas būtų jei prieš kokiu 10 metų akimirkos apsvaigintas nebūčiau parašęs laiško apie apokalipsę? Kas būtų jei kadaise būčiau „pakabinęs” tą mergaitę? Kas būtų jei…?

Alternatyvi istorija, alternatyvūs pasauliai. Ir tuo pačiu žinau, kad visa kas buvo, padarė mane tuom kuo esu. Ir visi tiek „kas būtų jei” tai pakeistų. Nuvestų neaišku kur.

Kažkada mėgstamam bare su nepažįstama mergina kalbėjome apie likimą. Apie tai, jog tai kas skirta neišvengiamai ateis. Vienu ar kitu būdu. Tad ir atsukęs laiką ateisi ten pat… tik kitu keliu.

Niekaip nepaleidžia… žiema, daina, laikinumo jausmas… tarsi snūduriuoju, laukdamas žadintuvo skambučio. Ta rytmetinė į miegą panaši būsena, kai dar nepabudai, bet jau ir nebesi įmigęs. Būdrauji laukdamas signalo, tarsi būtum kareivis, galintis keltis tik sulaukęs ženklo. O tuo metu mintyse plaki kokteilį iš realybės, fantazijų, svajonių ir iš pasąmonės atsėlinančių neaiškios kilmės vaizdinių. Kartais tokie kokteiliai stebina, primena filmus be pabaigos. Be pabaigos, nes visada atsibunda žadintuvas. Ir nenorėdamas likti vienišas kelia tuos ką randa šalia. Krečia savo mažas šunybes, atimdamas „filmų” pabaigas. Niekada dar jų nemačiau.

Ženklai… paskutiniu metu protas jį sugeba rasti bet kur. Jei tikėčiau tokiais dalykais, gyvenimas supaprastėtų. Nes žinočiau, kas bus, ko laukti, kam ruoštis. Tačiau kaip ir visi rūke, kaip tas garsusis ežiukas. Kartais jis prasisklaido ir matai kelis žingsnius į priekį, kartais eini galva daužydamas nematomus medžius ir matydamas praeities pamėkles. Ir žinai tik kryptį. Atrodo, kad žinai, nes rūkas klastingas, supainioja ir it tyčiodamasis stebi kaip suki ratus. Kaip ir ta daina. Bet išsikapstai. Anksčiau ar vėliau, vėl po truputį slenki pirmyn.

Kita vertus nuojauta pastarąjį mėnesį dar neapgavo. Tiksliai it šveicariškas laikrodis vėl ir vėl pakužda. Nemeluoja.  Todėl ir snūduriuoju ramus, jaučiu, kad pabusiu pačiu laiku.

Pusiaužiemis, sako kalendorius. Tikras, sniegais apdrabstytas, šaltukais grasinantis … paslėpęs ankstyvo pavasario viltis po sniegu. Ir pilkšvas dangus nežada nieko gero. Sinoptikai irgi gąsdina.  Įdomu kaip ten reikalai su barsuku. Tuo kur verčias ant kito šono ir nuosavas prognozes pateikia?

Optimistiškai tikiuos, kad baltagalvė žiema neužsilaikys. Pradžiugins slidinėtojus ir nusliūkins tolyn. Egoistiškai čia aš. Bet visi mes tokie. Vieni daugiau, kiti mažiau užsislaptinę. O išimtys, bet jos tik patvirtina taisyklę, sako kolega.

O kol kas vakarais vyksta jaukinimo procesas. Naujų sienų. Tik daiktai pažįstami, savi, prisiminimų pilni. Knygos primenančios jose paslėptas istorijas, lengvas chaosas leidžiantis pasijusti žmogumi.  Vis dar betvarkė ir neišbandyta virtuvė, dar laukianti pirmo karto. Graikiškos vazos kopija, kretietiškas bulius, magnetukai… visi jie primena saulę ir jūrą. Vilioja grįžti. Dar ir dar. Nes būna vietų, kur atvykęs jauties kaip namie. Būna vietų, kurias reikia prisijaukinti. Ir klajoji tarsi čigonas, vietos nerasdamas. Skambant muzikai… tyloje. Ir vis tik supančiotas praeities ir ateities, ambicijų siūbavimo, jausmų šėlsmo. Kaip tas Johanas Angelas, sukaustytas laiko ir vietos grandinėmis. Už lango blaškantis žiemai, apšviestai nemiegančių langų. Kai muzika stabteli girdis kaimynų televizoriaus garsai… sienos seniai nebe kliūtis.

Ir vakare laukia dar vienas spektaklis. Dar vienas el clasico. Dar viena porcija aistrų ir futbolo. Šį kartą ten kur ir aš buvau. O grotuve ratus suka ta pati daina. Būna tokių. Jos užkabina ir kurį laiką nepaleidžia. Nes muzika atiduoda  jausmus ir emocijas. Ir kai pataiko… kabina. Nusineša.

Kadaise prancūzų revoliucionieriai, nukirsdinę Liudviką su Marija Antuanete, seną santvarką nauja keitė visur - net pervadindami mėnesius. Galėčiau ir aš tuo užsiimti. Tokiu atveju gruodis taptų slystančios žemės, o sausis - paukštės uodegos mėnesiais. Nes tokie jie buvo.

Ir dar viena gera žinia pasivijo vakar vakare. Jų sulauki, jei tikiesi, jei tiki. Optimizmas traukia tarsi magnetas.

Dar viena daina. Ne ta kur kur visą dieną skamba. Kita. Barcai. Visca el Barca!

Kai sugrįžti ten kur praleidai tris metus pasąmonėje tikiesi kažko ypatingo. Sulauki netikėto kvietimo užsukti dažniau, matai pažįstamus veidus ir vietas. Bet besikaupiančius sentimentus staigiai užgesina biurokratizmas. Akimirką net nepatiki. Klausi savęs „ar ir aš toks buvau?”. Telieka gūžčiojant pečiais, vienur nusileisti, kitur parodyti klaidas. Ir viskas. Gal dar teks ne kartą užsukti, gal ne.  Skirtumo nebelieka, nes matai, kokie vėjai pučia. Ir dar vienas trumpas, kaip rusai sako „mimoliotnas” susitikimas. Be žodžių, bežvilgsiu, mechaniškas ir tuščias. Tuščias tarsi nepažįstamųjų susitikimas. Ambicijos blogas patarėjas, bet kartais jis tėra vienintelis, kuris neapleido, vienintelis kuris palaiko nuolatinį judėjimą ir gebėjimą neleisti nerimui pagrobti tavęs.

Buvo toks filmas „Nerimo dienos”… kartais jos visiems užeina. Kai kam praeina, kai ką pavergia ilgam. Kai jos ateina, laiką matuoji labai įdomiu būdų - ne savaitėm, metais ar mėnesiai, o būsena… tada buvau laimingas, o tada ne…ir skamba ausyse praėjusių dienų aidai, lekia jau primiršti žmonių veidai … dėlioji istoriją, savo nuosavą. Subjektyvią. Nes tik tokią atsimeni. Ir randi ką pasmerkti,kuo pasidžiaugti ar kur papriekaištauti sau dėl neteisingos krypties. Matai žmones, kurie išnyko iš tavo gyvenimo, matai tuos kurie tuoj tai padarys. Verti praeities knygą, tikėdamas ateitimi. Lauki jos. Nors ji slypi miglose.

Žvelgi ir matai, kad gyvenimas jau kurį laiką matuojamas trijų metų laikotarpiais. Daug maž trijų. Trys metai darbui, trys metai laimei, trys metai… o po to lūžis ir naujas atskaitos taškas. Vėl trys metai. Ką jie atneš nežinai, bet teturi vieną pasirinkimą - laukti.

Kažkodėl prisimenu tą šokį degalinėje iš filmo Zero 2.

Kartu su sniegu išėjau. Palinkęs nuo naštos, nepasakęs nieko. Nes žodžiai jau seniai neteko prasmės. Jie tik užpildo tylą, tamsią ir nejaukią. Tai kas liko tebuvo miražas, kaip tos oazės dykumoje… trumpas atokvėpis ir vėl į kelią. Kartais tyla gerai…

Pabirę šukės žadėjo tapti laimės pranašėmis. Blizgėjo pagavę šviesos spindulėlį ar bandė susilieti su grindimis. Bet būtent jos pašventino naujas sienas.

Baigėsi dar vienas trijų metų ciklas. Baigės simboliškai, tą pačia dieną, kai prieš tris metus nustebęs prisipažinau sau, kad pirmas įspūdis ne visada būna teisingas. Tada pripažinau suklydęs. Klaidas kartais ištaisome. Jei pastebime aišku. Nepastebėtos, jos pasimiršta, o kai išlenda būna vėlu taisyti.  

Kartais atrodo, kad gyvenimas sukasi trijų metų ciklais. Ir tik savaitgalis svaigino seniai pamirštais potyriais. Linksmais ir visiškai neprasmingais.

Tais metais aš gimiau. Ir jau seniai ši daina lydi mane visur. Tarsi būtų užsimezgęs keistas ryšys. Su kiekvienu telefono skambučiu jau seniai gridžiuja. Nes klasika nesensta.

Vakar buvo nebloga diena… ne vakar buvo gera diena. Vakar Barca eilinį kartą Madrido „Real” sumindė. Ir ne bet kaip. Nepaliko jokių šansų. Apie tai rašliavėlė čia.

Geru laiku gimiau. Geru, nes galėsiu paporinti matęs ko gero geriausią komandą pasaulyje - Pepo „Barcą”. To paties Pepo, kuris dar žaisdamas buvo mano dievukas, na o dabar …be žodžių. Jau 20 metų nuo akimirkos kai primą kartą pamačiau Barcą. 20 metų ir vis tiek jie mane žavi. Savo žaidimu, elegancija aikštelėje ir kamuolio magija. Dar tik pabuvoti rungtynės.

Geru laiku gimiau. Daug mačiau. Mačiau kaip griuvo pasaulis ir kaip Lietuva kilo. Mylėjau ir nekenčiau, keliavau ir kentėjau, džiaugiaus ir liūdėjau. Ir žinau, kad pasaulis ryt vėl bus kitoks. Ir vėl tai matysiu. Nes kiekviena diena gali duoti ką nors naujo, jei tik norėsi ir mokėsi rasti.

Ir kas, kad neseniai įvyko tai kas įvyko. Viskas anksčiau ar vėliau stos į savas vietas. O iki tol lauksiu trečiadienio ir dar vieno susirėmimo šventovėje, vardu Camp Nou.

Visca el Barca

Kartais apie nereikšmingus dalykus prasidėję pokalbiai nuveda visai kitais keliais. Atsiduri ten kur nesitikėjai. Ir lieki suglumęs. Kas čia buvo?

Kartais pokalbiai lieka be pabaigos… nes niekas jos nenori… gal nežino… gal bijo… gal tiesiog jaučia, kad pabaigos dabar nereikia. Kada nors laikas sudėlios viską.

Mandagumo žodžiai … paskutiniai štrichai paveiksle ir … viskas. Nes žodžiai, kurie galėtų kažką pakeisti dabar neturi galios, nes jie neištariami, per sunkūs, ne laikas, nes visi mes su savomis ambicijomis ir tiesomis…

Graži diena šiandien buvo. Gera dieną, kai miestas dirba, ramiai prasieiti, net jei ir turi tikslą. Gera matyt saulę. Pakelia ji nuotaiką. Išsklaido žiemos niūrumus. Galų gale galvą prasivala.

Ir nebedaug jau laiko liko.

Nemėgstu žiemos, bet pripažinsiu graži šiandien diena. Be vėjo su lėtai vakaro tamsoje besisukančiomis baltomis snaigėmis ir po kojomis nutiestu baltu kilimu. Lėtai žingsniuojant per miestą, užsimiršta visos negandos. Tamsa susilieja su muzika, skambančia iš ausinuko… Nicka Cave, Led Zeppelin, Pink Floyd… neša tolyn… į rytojų.

Nebloga diena, nors ir pirmadienis. Netikėtai sulaukiau pasiūlymo aplankyti vieną šalį. Kadaise, kai draugai ten vyko, negalėjau ir be proto gailėjaus. Dabar gi kolega pasiūlė jei tik noriu vykti, bus kas priims ir padės. Ta mintis kol kas neišeina iš galvos. Sako birželis geras mėnuo. Ir laiko dar yra.

Toks vaizdas, kad likimas stengiasi atsimokėti už praėjusių metų gruodį. Tikiuos ir toliau taip tęsis

Kažkokia prisiminimų diena šiandien. Ima ir galvoje atsiranda vaizdelis kaip susipažinau su kai kuriais draugais barake, kaip kadaise tam pačiam barake draugui padėjau, kaip Koso saloje paryčiais laukėme kelto, kuris vėlavo gerą valandą ir kaip kelte šalome… kiek visko gero buvo. Kartais noris senus gerus laikus sugrąžinti, nors jie atrodo taip toli. Rodos atsiversi istorijos vadovėlį ir jie bus aprašyti, taip seniai buvo.

Ryt gi teks prisiminti senus įgūdžius.

Lengvai ir saldžiai - sakydavau kadais, paklaustas kaip jaučiuos, šiaip prie progos ar netgi ir be progos. Nes buvo toks etapas. Smagūs laikai tuo metu buvo. Pietaudavome prie Seimo fontano ar Neries pakrantėje, krimsdami beprotiškai skanius, dabar jau neveikiančiame „Hediard” pirktus sumuštinius, plepėdami ir juokdamiesi. Netgi Seimo fontanas tada berods veikė.                                                                             

Ir kabinetą tada puošdavo linksmi ir šmaikštūs plakatai, tokie patys pasveikindavo grįžus po atostogų… dar ir dabar kažkur namuose ne vienas guli. Laikas bėgo lengvai ir saldžiai …

Praėjo tik kiek daugiau nei metai ir nei vieno iš tų žmonių mano gyvenime nebeliko. Ir darbas kitas, ir patys žmonės savais keliais nuėjo. Keičiamės ir einame ten kur mums rodos yra „pirmyn”. Tačiau tik atėjus paaiškės, kur atsidūrėme. Lengvai ir saldžiai sau kuriame iliuzijas apie tai kas svarbu, bet tuoj pat lengva ranka braukiame vienus žmonės, keičiame juos kitais. Priežastys? Įvairios. Ne tai pasakė, ne tai padarė, šiaip atsibodo…  

Ir kai mintyse iššoka prisiminimas atrodo kažko lyg ir trūksta, kažkas ne taip. Bet… visi sprendimai seniai padaryti, taškai sudėlioti… o ir atsiminimai iš gilių kertelių iššliaužia tik todėl, kad netrukus teks užsukti ten, kur tris metus buvau. Tik reikalai jau bus kiti.  

Ir tik vienas atvirukas kol kas dar primena „lengvai ir saldžiai”…

Štai ir atėjo. Galvojau jau praslysiu, praeis pro šoną… bet ne. Atėjo, tarsi vata nutaškė žemę ir medžius. Bando išgąsdinti. Tik nepavyks. Nes laikina ši žiema. Nes jau nebedaug liko, iki kalendoriaus lapelio pažymėto kovo 1 d. O po to ir saulės šilumos…

O kol kas plasnojančių snaigių ir vėjo perpučiame mieste kiekvienas ieškome to ką tariamės pametę. Ieškome žingsniuodami gatve, naudodamiesi naujausiomis technologijomis ar tiesiog atsiduodami likimo tėkmei. Keliaujame tikėdami stebuklais ir patys juos kas kartą kurdami… dažniausia ne sau, dažniausia kitiems.

Svajojame, kvėpuojame, kartais tiesiog snaigėmis apkloti ir nežinome ką rasime.