Pasaulis Stiu akimis arba apie belenką…

Kartais menka smulkmena, kaip pvz. gatvės pavadinimas, išjudina tokią laviną, jog priblokštas tik stebi jos visagriaunančią jėga. Ir tik po to supranti, kad laiku kai kur „pataisius“ lavinos galėjo ir nebūti. Belieka mokytis iš klaidų…

Kita vertus nunešus visa kas buvo pakeliui, gali atsiverti ir nauji takai. Deja dažnai jais tenka eiti nesigręžiojant atgal, be pykčio palikus visa kas buvo praeityje…

Žiemos pamokos.

Rodyk draugams

Dar neseniai šalčio kamuojame mieste svarsčiau visiškai neegzistencinį klausimą - kokia veidaknygės nauda? Ką man duoda buvimas joje? Rašyti ką valgiau, ką matau pro langą ir šią akimirką galvoju kaip ir nemėgstu, girtis ar liūdėti kaip ir nesinori… nebent pasižiūrėti kaip sekasi kitiems. Na, bet sumąsčiau, kad tai puiki vieta kontaktams laikyti.  A vdrug prireiks

Ir staiga prieš kokią savaitę į el.pašto dėžutę įkrito laiškelis „xxx added you as a friend on Facebook…”. Pavardė mano, vardas nelietuviškas. Šast ir turbūt atsirado viena giminės šaka kažkur kitame pasaulio gale. „Labas” - pasisveikino. Po kelių dienų bendrapavardžių ten toli skaičius padidėjo. Na o dabar teks imtis seklio darbo, aiškintis ar tai tik bendrapavardžiai ar tikrų tikriausi seniai pradingę giminės. Įdomu vienok.

Rodyk draugams

 Kokia bus mūsų civilizacijos pabaiga? Kokia bus priežastis? Tokie klausimai pradėjo kankinti kadaise paauglystėje perskaičius Džono Vindhemo „Trifidų dienas”. Po to kiek pamenu greituoju būdu surijau „Hiero kelionė” (toks pusbriedis). O kur dar taip ir neužbaigta Fallout žaidimų serija (taip ir maga sugrįžti), pateikusi mistišką ir gana niūrų ateities pasaulį po atominės katastrofos. Vėliau tuščio Londono vaizdai filme „28 dienos po…” ir vienišo tyrinėtojo klajonės po gyvūnų ir zombių apgyvendintą Niujorką filme „Aš esu legenda”…. ir „Absoliutaus blogio” kulkų kruša…, ir „12 beždžionių”, ir „Paskutinio teismo diena” (Doomsday )…

Prisipažinsiu, savotiškai žavi apokalipsės tema. Kai staiga supranti kokia trapi ta civilizacija, kad be kompų, elektros ir begalės kitų smulkmenų kažin ar didžioji dalis mūsų išgyventų. O jei reiktų kovoti už išlikimą? Sakykit ką nori, bet jaučiu savotišką romantiką, žiaurų nuotykį.

Matyt dėl nerealaus potraukio senovės civilizacijoms, norisi suprasti ar žmonija sugebėtų vėl atsistoti ant kojų. Na ir prasideda spėlionės koks būtų tas naujai sukuriamas pasaulis, ką jame daryčiau aš (hmmm… well…visi esam truputuką egoistai ) . Ir dar begalė milijonų klausimų. Ar išlikę žmonės pjautųsi tarpusavyje dėl galimybės tapti naujais Napoleonais, Čerčiliais, Ramziais ar kaip per sausio 13-osios įvykius kartu susitelkę kurtų naują ateitį…

Na o grįžtant prie trifidų.. vakar peržiūrėjau rastą naują britų serialą „Trifidų dienos”. Pavadinimas kaip knygos, net veikėjų vardai tie patys, na ir dar trifidai naikina žmones, o kometa/slaptas mirtinas kažkieno ginklas apakina… visa kita naujas siužetas. Nepasakyčiau kad itin patrauklus ar įtikinamas, bet tų 3 valandų visai negaila. Ir ne dėl to, kad serialas įspūdingas… ne, tik dėl vėl to jog tai man įdomi tema - senosios civilizacijos pabaiga ir naujos pradžia. Oi ir šis n-kartų geresnis serialas nei tas pompastiškas „2012″

Gal kas žino dar panašių knygų/filmų?

Na o aš aišku laukiu „The book of Eli”

Rodyk draugams

Rodos miestą galutinai pasigrobė baltas ir kol kas  dar purus sniegas. Tarsi storas pūkinis kilimas padengė kiekvieną žemės lopinėlį . Klampodamas per jį matau panašius bendrakeleivius ir siauromis vėžėmis virtusias gatves…galvoje išnyra kelininko balsas, neseniai per „labą ryta” tvirtinęs, kad viskas oukei, keliai valomi ir pravažiuojami. Apsidairau… nei vienos kelininkų mašinos aplinkui… smėlio ar druskos, beje, taip pat.

Aplinkui toliau savo lėtą šokį vingiuoja snaigės, ne itin didelės, bet ir ne tos mažos. Gražu, kai šaltukas nežnaibo. Klampu. Ir vis tik žinau, kad jau laukiu pavasario. Saulės šilumos ir žalumos… o kepure pridengtoje galvoje išdavikiškai krebžda mintis kaip gera būtų gyventi ten kur šilta… kur beveik pusmetį nereik gūžtis ir slėptis po šiltų rūbų sluoksniais… juk mėgstu šilumą.

Ausyse skambant „Jupiter and Teadrop” vis dar dėlioju šių metų planus/viltis/norus. Tik keli punktai. Bet labai jau stambūs. Kiekvienas pėstininkas nori būti generolu, kužda kažkur girdėta patarlė. Ir nors ne viskas priklauso nuo manęs, tikiuosi fortūnos šypsnio.  Štai šyptelėjo ji kiek ir pasiūlė kitą darbą…jei šyptels dar pasiūlys tokį kokio noriu.

Užsisvajojęs kelis kartus vos ne vos neišsitiesiu ant minkštojo sniego patalo…

Kažkodėl įsitikinęs, kad šie metais bus nemažų pokyčių metai. Gerų pokyčių. Jau laikas.

Rodyk draugams

Lietuvoje vėluoja viskas, net Nauji metai

Tarsi upė žmonių minia traukė jūros link. Pintinėmis, šampano buteliais ir fejerverkais nešini, susikabinę už rankų ar sunkiai linguodami visi stengėsi nepaslysti leduku padengtame kelelyje. Beprotiška masė  žmonių…

Tolumoje jau matėsi viršun lekiančios šviesos, o po kiek laiko pasiekdavo ir bum… nelaukdami nieko lietuvaičiai jau pliekė…

Po trumpo žygio per tamsias kopas atsivėrė jūra ir pakrantė nusėta žmogeliukų.  Štai ir laisvesnė vieta ir vaizdelis geresnis Tiesa tautiečių bukumas bei egoizmas atsivėrė ir čia. Nebodami aplinkinių, suaugę žmonės kišo prisipirktus kinietiškus fejerverkus praktiškai kitiems po kojomis ir tuoj pat darbavosi žiebtuvėliais, tarsi kokie „firestarter‘iai” .  Apie vaikigalių mėtomus ir po kojomis sproginėjančius mažutes, bet garsias „bombiaškes” net ir nekalbu, tų visad visur pilna… na bet…

O tuo tarpu dangun vienas po kito tarsi ugniniai spiečiai musių kilo liepsnelės… žėrėdamos visomis spalvomis… chaotiška, bet gražu.

Štai ir dvylika, jau pokši šamano kamščiai… žmonės sveikina vieni kitus, bet tilto galas tyli… praeina maždaug  penkios minutės ir prasideda… stoviu ir gėriuosi danguje žydinčiomis gėlėmis ir išdygstančiai medžiai… nuostabu… na ir finalinis akordas… didžiulis geltonas, žibantis gluosnis staiga išdygęs ten jūroje…

Šalia tos nuostabios akys…

Vertėjo.  Leistis kandžiojamam vėjo, stovėti ir laukti…

Šampanas… ir linksmas lėkimas ten kur šilta ir ramu, per ošiantį miestą, kelioms valandoms pabudusį iš žiemos miego.

Su tais naujais visus

Rodyk draugams

„Taksi automobilių skaičius sumažės iki 500, o už įsėdimą reikės mokėti po 7 lt.” - tamsa ir prasidėjusiu šaltuku beiškandžiojančioje naktyje dėstė taksistas. „Kaip Estijoje” - dar pabrėžė.  Senoką, neaiškios spalvos „mersą” vairuojantis vyriškis ramiu balsu aiškino, kad niekis ta Konkurencijos taryba. Taksistai jėga. Kaune jau visos taksi firmelės vienose rankose. Tas pats vyksta ir Vilniuj. Ir niekas jiems nieko nepadarys. „Čia daug grynų pinigų” - užbaigė jis.  Sąmokslo teorijos apie taksistų mafiją

Prieš tai dar teko pasimėgauti nemokamo xxx kategorijos filmo preliudija „brode”. Po begalės nesėkmių vėl atsidarė. Ir vėl žmonių skruzdėlynas… be galo tanki muzika ir na…kaip ir anksčiau. Somethings never change. Tik nustebino be jokių skrupulų prie pat wc antrame aukšte dūmus ramiai sau traukiantys jaunuoliai… tarsi ne nuo ugnies pora kartų minėta įstaiga kentėjo.

Na o po to žiniasklaida išdidžiai paskelbė apie tautai įteiktą kalėdinę dovaną - pasaulio kašio čempionato bilietą. Jo. Tarsi reikėtų. Tarsi „antros religijos” atstovai nesusimokėjo už tą dovanėlę. Gerulė ta „religija”. Vieni pardavinėja, kiti be skrupulų perka. Sportas tarsi šiaip sau. Nauda? Man nulinė. Kuo toliau tuo labiau atrodo plika basa ta „antroji religija”. Buvęs garsus treneris deda ant vienų, anie gi atsilygina tuo pačiu. Nusisuki ir įsijungi futbolą. Gera palieka.

Smagūs tie lengvi ir saldūs savaitgalio rytmečiai… cukriniai avinėliai… puošiama eglutė, primena artėjančias šventes, taurė vyno vasarą, o beprotiškai graži šypsena visą gyvenimą…

Rodyk draugams

Taip mėgstamam Coffee Inn‘e Panoramoje (nu bais patogi sopkutė tenuis) paskutines kelias savaites nori nenori pastebiu nuolatinius lankytojus. Taigis,  paskutinis staliukas su baltomis kėdėmis (tiesiai priešais patogiąją sopkutę) tapo „verslinykų” biuru.  Pradžioje ten įsikūrė jaunoka mergaičiukė rimtu veidu. Su darbo knyga ir besikeičiančiais lankytojais. Šiandien ją pakeitė solidesnio amžiaus (na bet ne išvaizdos) moteriškaitė. Spėju ten praleidžia ne vieną valandą.

Maždaug kas pusvalandį prisėda po jauną žmogeliuką, paprastai po skambučio telefonu. Spėju studenčiokai beieškantys kuom prisidurti prie studijų. Ir prasideda pokalbiai. Kartais žodis kitas pasiekia ir mano ausis. Kartais pokalbis užtrunka, kartais būna trumpas.

Ką siūlo? Nežinau, galiu tik spėti (ir manau neklystu). Greičiausiai dar vienas piramidės versliukas (kažkada buvęs itin populiarus). Tu pirk iš manęs kokį tai briedą, o po to ieškok kitų, kurie pirks iš tavęs. Ir taip vis plėsk tinklą. Ar kažkas labai panašaus. Kadaise ir mane, dar studentą, tokie bandė įtraukti. Nepavyko. Bet matau, kad krizės metu jie vėl suaktyvėjo (kiek pamenu mane viliojo po Rusijos krizės).  Tarsi miražai, viliojantys, bet netikri, pražudantys jais patikėjusius.

Gaila jaunų žmonių, kurie greičiausiai ateina su viltimi gauti darbelį, o pakliūna tokioms „sirenoms”.  Protingesni jaunuoliai greitai atsirenka kas ir kaip, bet kai kurie man rodos užkimba…

Rodyk draugams

„Quod licet Jovi, non licet bovi” prieš kokia 1960 metų tarstelėjo Lucijus Anėjus Seneka. Kažkur Romoje nuskambėję žodžiai aidi ir dabar. Paskutinėmis savaitėmis dažnai su tuom susidūriau. Ir hipotetinis Jupiteris pamoralizavęs būriui „jaučių”, nusisukęs daro tai, ką tik ką pasitelkęs gražius palyginimus ir parinktus faktus smerkė. O klapčiukai pavadina tai lankstumu. O tik ką skambėję žodžiai pasimiršta, nes nu … aš gi Jupiteris. Ir kai jaučiai už tokį lankstumą turi nukenčia, jupiteriai gi mezga savus tinklus, saugo kėdes ir žaidžia … dievus.  O „nuraminimui” iš amžių ataidi ta pati nemirtinga Nerono mokytojo frazė „Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui”… Neramūs buvo Kaligulos ir Nerono laikai, oi permainingi, pilni intrigų…

Na bet grįžkime prie lanksčiųjų jupiterių, besimuistančių savo kėdėse. Žiūrėdami tau į akis ir moralizuodami, jau kitą akimirką jie tave parduos. Ir pigiai. Nes „jaučių” daug, o vat maišų mažiau.

Ir vis tik, kad ir kaip keistai beskambėtų… kartais tas lankstumas reikalingas. Galva sienos nepramuši, o pasaulį vienas žmogus keičia tik Holivudo mituose. Taip vat ir mokaisi. Kasdien. Po truputį.  Taip ir pamatai žmones be kaukių.

Ratais aš čia…

Rodyk draugams

Riebiais kąsniais krenta balti sniego gabalėliai, paslėpdami rudens spalvas, tarsi brėždami liniją. Kaip kad kadaise vienas karvedys tik atrastos Amerikos pakrantėje. Kas buvo vakar tą pakeitė sniegas. Šios dienos baltumas ir vakar vakaro tamsus atšiaurumas… dvi to paties puzlo dalys.

Gražu, tas baltas purumas už lango, balsvos medžių šakos ir tarsi baltais taškeliais nutaškyti praeiviai. Ta baltuma kiek prasklaido tamsumus… laikmečio, metų laiko, vidinius… šiek tiek apšviečia… o po kojomis susispaudžiantis sniegas, nuteikia svajingai… šviesa visad suteikia viltį…

Pirmas toks gražus sniegas…

Rodyk draugams

Besirausiant skaitmeniniuose kampo lobynuose, pora pelės spragtelėjimų sugražino į vaikystę.  Dukart spustelėjau vieną iš „kepurėlių” ir … „Robin… The Hooded Man…” … šeimyninio Clannad balsai pasklido kambaryje … atostogos, vaikystės prie TV n-tąjį kartą žiūrint tą nepakartojamą serialą. Robin of Sherwood.. O po jo su kiemo banda vaidindavom. Apsiginklavę lankais, pasiskirstę vaidmenimis - Robinas, Mažasis Džonas, Vilas, Gajus Gisbornas… ant didžiulio smėlio kalno improvizavę Notingemo pilį,  leidome degintu medžiu kvepiančias strėles į tokius pat improvizuotus taikinius, siautėme po pievas, laukdami sekančios serijos. O kur pirmosios simpatijos. Juk buvo ir merginos Mariana…

O kiek teorijų prikūrėme, apie Robino mirtį. Mums jis nežuvo. Mūsų kiemo mitologijoje jis patapo Hernu. Taip norėjosi dabar įprasto „happyend’o”. Pamenu pirmą kartą net ašaras teko braukti. Gaila buvo.

Tiesa vėliau pasirodė, kad yra dar krūva serijų… tik, deja, jos viską sugadino.

Paprastai Robiną iš Šervudo rodydavo berods per pavasario atostogas. Ir kas kartą laukdavome. Taip kaip ir žiemą rodomo Vrungelio ar nepakartojamo, jau vasara kvepiančio, kapitono Tenkešo. Tie serialai kvepėjo ne tik atostogomis. Jie viliojo nuotykiais, laisve. O mes tikėjome. Tikėjome kad pasaulis mums po kojomis, kad viskas tik balta arba juoda.

Pamenu žiemos atostogų metu kino teatrai (o mano mieste jų buvo 2) paruošdavo specialų repertuarą. Tėvai nupirkdavo abonementą ir kasdieną eidavome į filmus. Tai prancūzų špagos ir apsiausto su Jean Mare, tai Ronja, plėšiko duktė, tai tiesiog Na palauk! ar dar koks nors nuotykių filmas. Ir jų laukdavau. Pilna salė vaikų susirinkdavo. Ir panirdavo fantazijos pasaulin.

O kaip laukdavau kada rodys Fanfaną Tulpę. Hmmmm…. Su nepakartojama Gina Lolobrigita.  Kai tik pasitaikė galimybė, jau naujais laikais, įsirašiau į vaizdajuostę, vėliau ir skaitmeninis failas nugulė kompe. Ir dabar dar kartais norėdamas vaikystę prisiminti išsitraukiu, pasimėgauju.

Žavėjo ir „Kuprius” su tuo pačiu J.Mare. Žavėjo viskas, kas siejosi su praeitimi matyt potraukis istorijai tada ir susiformavo Tik kažkodėl nepamėgau antro pasaulinio karo. O vat kardų ir lankų epocha paviliojo.

Na o šiandien peržiūrėjau 9 rajoną… patiko. Juk ir fantastika žavi

Rodyk draugams