BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Įrašų RSS
Komentarų RSS

Kraustynės

Ėmiau ir nusprendžiau, kad gal laikas kitus namus išbandyti. Tad visą ką čia prikeverzojau perkėliau į http://stiuartas.wordpress.com/ .
Nežinau kiek ir kada bekeverzosiu, nes vis rečiau beužsuku, bet jei kas ir bus tai ten.

Ta proga atsisveikinimui vienas iš nuostabiausių per paskutinius metus matytų dalykų - senovinis pontikų šokis

Rodyk draugams

Atėnietiška naktis

Ir jei po šešių valandų praleistų jūroje, tirs iš kurių keltas blaškėsi kaip girtas pasienietis, po bačkos graikiško vyno, išlipi Atėnuos ir gauni naują žemėlapį. Sako čia visos Atikos. Tada žinai – grįši. Grįši, nes žemėlapy tau įbruka tuomet kai nuo skrydžio iš atostogų belikusi naktis. Tamsiai šilta atėnietiškas naktis. Kai tarsi tris metus nevalgęs bastūnas godžiai suleidi dantis į paidakia ir čia pat užpili graikišku vynu iš bačkos. Šaltu ir jaunu. Ir naktyje prisėdus po alyvmedžiu girdi dviejų buzukų melodijas. Argi gali nenorėti grįžti į tokį miestą?

Ir deivės Atėnės miesto naktyje kliūsteli paskutinių poros savaičių nuotrupos. Vynas demokratijos lopšyje, stogus nukėlusi, išnešusi, smegenis pervertusi ir visiškai okupavusi pontikų muzika ir šokiai, menantys dar ko gero patį Homerą. Beprotiški saulėlydžiai galbūt senovės Atlanditos gabalėlyje ir middle of nowhere Nakso salos kalnuose. Ir šventoji sala pabaigai. Begalė istorijų, kurios kažkada turi būti papasakotos.

Rodyk draugams

Apie Kretą

Prieš lankantis Kretoje, tiesiog būtina perskaityti vieno iš geriausių grakų rašytojo Niko Kazantzakio knygą „Kapitoną Michalis“. Nes tai knyga apie pačią Kretos esybę, apie tai ką tas žemės lopinėlis jūroje reiškė ir ko gero vis dar reiškia kretiečiams (katruos kartais juokais vadiname kretinais) . Ir nors knyga vadinasi „Kapitonas Michalis“, ir nemaža dalis jos skirta būtent šiam nuožmiam kretiečiui, iš tiesų pagrindinis veikėjas yra Kreta. Kenčianti, pakylanti, kovojanti ir žuvusiuosius apraudanti Kreta. Ir tai kaip apie ją rašo tos žemės sūnus N.Kazantzakis neleidžia abejoti ką Kreta reiškia jos gyventojams. Ji ir maitintoja, ir motina, ir ramintoja.

Dimitris pasakojo, kad dar ir šiandien Kretoj vaikus moko šaudyti iš tikrų šautuvų. Gal ne miestuose, bet kalnuose žmonės dar panašūs į tuos iš knygos – nuožmūs ir pasiruošę pasiduoti nirtuliui. Nes ta žemė jiems viskas. Dimitris pasakojo savo tėvų istoriją, tėvas jo motiną pagrobė prieš tėvų valia ir jiems teko arba sutikti su nauju žentu arba vis tiek turėti tą patį žentą be sutikimo. Panašiai porinama ir Michalio motinos bei tėvo istorija.

Tad ir knygoje kapitonas Michalis tik iškamšą, į kurią sukrautas visos tautos skausmas, laisvės troškimas, nuožmumas ir per šimtmečius jungo surambėjusi širdis. Nes Kretą kelis šimtmečius valdė otomanai, turkais vadinami. Kitatikiai, svetimšaliai pasikėsinę į šventą kretiečiams žemę. Ir kretiečiai nuolat sukildavo, Kas keliolika metų išsikasdavo šautuvus, griebdavo peilius ir traukdavo į kalnus bei mušti turką, tą svetimtautį skriaudėją. 1841, 1858, 1889, 1895 ir 1897 šimtai kretiečių kovėsi, žudė ir patys žuvo. Ir turkai atsakydavo. Knygoje ryškūs prisiminimai apie 1821 m. birželio 24 d. skerdynes Iraklione (mūsiškai neteisingai Heraklionu vadinamam). Skaitant atrodo, kad neapykantą turkams kiekvienam kretiečiui įdiegiama su motinos pienu, kad jie gimdavo nekęsdami svetimtaučių atėjūnų. Kapitonas Michalis vieno iš sukilimų dalyvis, 1889 m. kai jau tiek nedaug buvo likę iki laisvės, kretiečiai dar kartą pralaimėjo. Šaukdami „Laisvė arba mirtis“, kaip 1821 m. šaukė žemyninės Graikijos kariai kaudamiesi su turkais, taip ir kretiečių kartos dar geras septynias dešimtis metų tuo kovos šūkiu drebindavo gimtąją žemę. Jie sukildavo ir kas kartą sulaukę Europos galybių abejingumo tą nurimdavo, tik kai kuriems tas šūkis virsdavo „Laisvė ir mirtis“, nes laisvės medis laistomas krauju.

Kazantzakis peičią itin detalų kasdienį Irakliono gyvenimą, pamažu parodydamas kasdienę buitį ir tikėjimą, mažųjų išdaigas, atskleisdamas kretiečio norą pasipriešinti visam pasauliui ir nuolankumą, vėl užsidedant turko jungą, nes taip geriau Kretai. Nes jam, O būtent Kretai. Nes Kreta pasak N.Kazantzakio tai našlė juoda skarele paskutinė atėjusi apraudoti Jėzaus, kai visi didieji ir galingieji jau pasitraukė. Nes religija, be galo svarbi. Nes religija tai žmogiškojo ir dieviškojo prado kova kiekviename iš mūsų ir nuolatinė Kazantzakio kūrinių palydovė. Ir ne veltui senas kapitonas, sukilėlis ir piratas pasakoja, kad Dievas taip jau sutvėrė – vieni yra vilkai, kiti gi ėriukai ir nevalia eiti prieš prigimtį.

Tai lyg ir dviejų dalių knyga. Pirma tarsi laiko mašina nukelia į XIX a. pabaigos Kretą. Pirmą kartą skaitant nesinorėjo skubėti, nuostabus pasakojimas pagauna ir taip nesinori skubėti, nesinori artėti prie pabaigos. Kita gi pusė jau nebe toks detalus, atskirais epizodais piešiamas sukilimo vaizdas.

Ir kapitonas Michalis. Su dviem besigrumiančiais vilkais viduje. Nuožmus ir nirtus vyras. Sako jo prototipas buvo paties Kazantzakio tėvas. Nes knyga prismaigstyta Kazantzakio vaikystės atsiminimų. Ir scena kai Michalis įsirėmęs į savo būsto duris bei belaukiantis įsiveržiančių turkų sako savo sūnui – tu juk žinai, kad pirma nušausiu tave ir tavo motiną su sese, kad tik turkai jūsų negautų. Tokia scena ir buvo Kazantzakio gyvenime, tokius žodžius jam sakė tėvas, turkams siaubiant Iraklioną.

Yra tik vienas nemalonus šios knygos elementas - maskoliai čia geru žodžiu minimi, o turkai baudžia už dainų apie tuos tolimus bendratikius dainavimą. Europai žaidžiant savu žaidimus, kretiečiai kažkodėl tikėjosi maskolių pagalvos. Net metropolitas mena savo gyvenimą Kijeve su nostalgija, mena ir tiki, kad kol maskoliai gyvuos tikėjimas neišnyks. Laimingi žmonės tie kretiečiai nesusipažinę su maskolių „pagalba“, po kurios nebelieka tų kuriems anie pagelbėjo.

N. Kazantzakis 1957 m. buvo nominuotas Nobelio premijai ir tik vieno balso persvara ta premija atiteko Albertui Kamiu. N.Kazantzakis savo „Paskutiniu gundymu“ užrūstino Graikų bažnyčia. Nesuprantu kuo, nes tai nuostabi knygą. Užrūstino tiek, kad neleido šio rašytojo laidoti kapinėse. Tad dėkingi kretiečiai jį palaidojo Iraklione, netoli Chanijos vartų. Ant kapo puikuojasi užrašas „Δεν ελπίζω τίποτα. Δε φοβούμαι τίποτα. Είμαι λέφτερος.“ (Nieko nesitikiu. Nieko nebijau. Aš laisvas.)

Ir kai skaičiau šią knygą gailėjausi tik vieno, kad buvau Kretoje iki tol kol perskaičiau „Kapitoną Michalį“ ir aišku „Graiką Zorbą“. Nes iš tiesų Kretos aš nemačiau. Kol kas dar nemačiau :)

Rodyk draugams

Apie vienetus ir nulius

Akimirką, kai į pašto dėžutę įkrenta bilietai, apima euforija. Tas kažkur kompo viduje užgimęs vienetų ir nulių rinkinys, atperka ilgus mėnesius arimų. Damit, tas rinkinys žadą dar vieną pakilimą prie mažos bažnyčios nulinkusiu kryžiumi, dar vieno saulėlydžio laukimą ir bandymą prabilti svetima kalba. Jis žada tiesiog sugrįžimą. Ten kur gera, ten kur šaltas vynas svaigina labiau. Ir salą, kuri jau kelis kartus išslydo iš planų. Gal trečią kartą nebeišgąsdinsiu, kaip kalnų ožkos.

Belieka tik sudėlioti kažką primenančio maršrutą ir dar kiek paarti. Na ir dar šiokio žingsnius išmokti. Pažadus reikia tesėti :)

Rodyk draugams

Apie Konstantino miestą

Yra miestų kurių negali pamiršti. Barselona be galo graži, Atėnai žavi tobulu Partenonu, Roma vilioja skoniais, Florencija traukia bujojančiu Renesansu, bet kaskart prisiminus Konstantinopolį apima nepaaiškinama nostalgija. Konstantino miestas atrodo apsigyveno kažkuriame smegenų kampelyje, sukūrė mažą savo versiją ir net ieškant bilietų į kitus miestus, kas kartą priverčia patikrinti, o gal yra skrydis per Konstantinopolį. Gal :)

Senojo miesto magija apžavėjo, užbūrė. Nesugebėčiau paaiškinti kas ji. Nes tai kaip mozaika senoje bizantinėje bažnyčioje kuriama griūvančių sienų, tūkstantmetės Agia Sophia ir protą raunančios Choros. Sunku perduoti Miesto kvapą, kai naktyje persipina šimtai dvelksmų, skirtingų, vienas kitą erzinančių ir papildančių. Neįmanoma papasakoti apie palaimą, užplūstančią atsigulus senajame hamame ar tiesiog žvelgiant į virš senojo Miesto besileidžiančią saulę. Tai reikia patirti.

Todėl žiūrint ΠΟΛΙΤΙΚΗ κουζινα aiškiai jaučiau ištremtųjų liūdesį. Supratau senojo graiko nenorą apleisti Miesto net trumpam, net anūkui aplankyti.

Beje, žodis ΠΟΛΙΤΙΚΗ turi dvi reikšmes, priklausomai nuo kirčio. Viena iš Konstantinopolis. Kai kirčiuojama „o“ raidė.

Rodyk draugams

Apie nuraudusį dangų

Kas rytą dangus pasitinka raudoniu, pamažu šildančiu nakties palikimą. Kažkur rytuose skraistė kilsteli ir paleidžią rausvus dažus laisvėn. Po truputį ir palengva. Kasdien kiek anksčiau, nors ir kelioms sekundėm. Vis tiek tai pergalė.

Po truputį. Kaip ir saulės vaikų žodžiai. Iš garsų kratinio, kai kurie prasiskleidę išleidžia prasmę. Kaip ir tas raudonis, pamažu. Kasdien žvelgiant į išmargintą sieną.

Ir mintyse jau matau balto marmuro šventyklą kalno viršuje, tą beprotiško grakštumo ir nesuvokiamo grožio įsikūnijimą. Seniems dievams, naujiems žmonėms.  Ir kitą šventyklą, pamirštą mažoj saloj pakeliui į kažkur, iš kažkur. Ir girdžiu rebetiką, sklaidančią naktį, nuplaunamą vynu. Ten kur čirška paidakia ir kvepia ko gero senųjų dievų ambrozija. na dar jūra, raudonėliu, baziliku, sakais, saule ir istorija. Kiek visko daug ir kiek laiko mažai.

Rodyk draugams

ελληνικά

Kai paklausiau kodėl jūs nenaudojat klaustuko ženklo, Dimitris nusijuokė – „tai ateina iš senosios graikų kalbos“. Juokias. Kaip ir pasakodamas, kad sugrįžęs į gimtąją Kretą suorganizuos Kretai nepriklausomybę, nes viskas atsirado iš Kretos. Negali ir ginčytis, pirmoji Europos civilizacija tikrai buvo ten, legendinio karaliaus Mino vardu pakrikštyta.

Dimitris sako, jei būsit negeri išmokysiu kretinų kalbos. Vėl juokias. Kartais dar pamini pontikus. Dar pieš pustrečio tūkstantmečio po viduržemio pasaulį pasklidę graikai, turi ne vieną kalbos variantą. O kur dar kipriotai, katrie irgi graikai.

Tad ir dabartinė moderni graikų kalba nėra ta kuria savo raštus rašė Aristotelis, kalbėjo Aleksandras, netgi ne ta kuria mirštančio miesto gynėjus ragino Konstantinas XI Paleologas. Ta kalba kuria kalba dabar yra per amžius Atikoje susiformavusios demotinės, senovės graikų ir 19 amžiuje suformuotos literatūrinės Katharevousa junginys.

Kažkada draugo klausiau į ką panaši graikų kalba. Į lietuvių, jis man sakė. Struktūra, pridėjo. Dabar suprantu kodėl taip sakė. Dabar kai bandau išmokti linksniuoti ir asmenuoti, kai bandau atskirti kur čia vyriška, moteriška ir neutrali galūnė, koks čia įvardis ir ar teisingai kirčiavau tardamas. Ne visos svajonės lengva ranka pasiekiamos. Dėl kai kurių reikia gerai pilkąsias ląsteles pagainioti, miego paaukoti. Nes pirmiausia pasieki momentą, kai staiga supranti kiek nemoki. Ir tada šalti panikos pirštai bando traiškyti norą tęsti. Sako po to jau lengviau. Pažiūrėsim. Nes tikrai žinau, kad norėsiu ir praktikoje patikrinti.

O kol kas Μένω στο Βιλνιους, με λενε Kέστας

Rodyk draugams

Apie knygą

Kai kurios knygos kaip kelionė. Paimi į rankas ir prapuoli, kas kartą su liūdesiu užvesdamas paskutinį puslapį ir slapčia vildamasis tęsti svetimą nuotykį. Kai kurios knygos kaip vėjas, šiltas vasaros dvelktelėjimas paviliojantis ir paliekantis sumišusį, belaukiantį kažko pažįstamo, tačiau pasiklydusio atminties užkaboriuose, pametusio net vardą.

Būtent taip jaučiaus užvertęs antrąją vėjo vardo beieškančio Kvouto istorijos dalį. „Išminčiaus baimė“ pavogė kiekvieną laisvą akimirką. Teko prisiminti žalią paauglystę, kai iš nuovargio besimarkstant akims, vis dar kuždi sau „dar vienas skyrius ir keliauju sapnuot“, bet tuoj pat pamiršęs toliau karštligiškai seki Kvouto nuotykius išgalvotuose miestuose, sukurtame pasaulyje, be galo primenančiame viduramžius, čia šioje istorijos gijoje. Ir dar puikesnis dalykas, kai knygą netikėtai papildoma muzika. Nes Airijos ir Blackmore‘s Night muzika tarsi specialiai sukurta šiai knygai.

Rodyk draugams

Palengva slenkančiame kamštyje įdomiausias užsiėmimas stebėti žmones. Pusbalsiu pritariant aplink ratu besisukančiai muzikai. Vyrai patys neįdomiausi subjektai. Apsiniaukę, atšiauriu žvilgsniu bandantys priversti mašinų upę prasiskirti, kaip Mozė Raudonąją jūra. Sėdi įrėmę akis kažkur priešais, ko gero nematydami nei virš miesto kylančios saulės, lengvu potėpiu nurausvinančios dangų, nei kaminų gimdomų dūmų. Gal ir klystu. Gal tik vis tik įvaizdis, dar ne viskas.

Moterys daug įdomesnės. Jos sugeba automobilio saloną paversti ir makiažo kabinetu ir grožio salonu. Netgi batų valykla. O sprendžiant iš begarsių emocijų dar ir įvairias problemas telefonu išspręsti.

Ir kartais galinio vaizdo veidrodėlyje sutinki akis. Ir jauti kaip jos šypsosi, tam pačia veidrodėlyje matydamos kažką sau murmantį veidą, nes muzika per veidrodėlį nekeliauja. Belieka tik nusišypsoti ir kelias trumpas akimirkas važiuojant paskui vis dar matyti besišypsančias akis.

Kad ir kaip nekenčiu kaskart atsėlinančio rytu, ištempiančio iš spalvų ir sapnų pasaulio, bet kartais tas pusvalandis skrodžiant miestą dovanoja smagių akimirkų.

Rodyk draugams

Pūstelėjus vėjui mašina paniro tarp geltonų snaigių, palikusių plinkančias medžių šakas. Kaip ir tos tikrosios, šios snaigės lėtai besisukdamos pleveno pageltusių debesų fone, tolumoje leidosi saulė. Debesų užstota, bet nenuslopinta. Galinio vaizdo veidrodis tuo tarpu transliavo tų pačių rudeninių lapų kadrilį, paskubintą automobilio sukeltais vėjo sūkuriais. Taip ir norėjos sustoti kažkur šalikelėj, pasižiūrėti kiek gi jie dar suksis.

Kažkodėl pirma mintis buvo, tai kaip kokio holivudinio filmo pabaiga – važiuoji į saulėlydžio nuspalvintus debesis, barstomas sningančiais lapais. Tik muzika sklaidė tolimojo Holivudo įtaką, nes Cepelinų Dazed and Confused kažin ar pati tinkamiausia tokiam vaizdui. Nebent tai būtų Lyncho kūrinys. Pamenu Florencijoj matėm paveikslą, kuriam pavaizduotas žmogų, išgirdęs Dazed and Confused. Kabėjo slėpdamas savas paslaptis kažkur Uffizi galerijoje, kol neužsukom mes. Greitai atpažinom :)

Na, o grįžtant tuo pačiu keliu sutikau pūstažandį mėnulį. Staiga išnirusį tarp miškelių visa savo pilnaties didybe, virš jau nujuodusio miško. Kabėjo jis bežadis ir atsipūtęs. Gal netgi tas pats, prieš mėnesį užmatytas virš Romos. Toks pat abuojas ir nekalbus.

Rodyk draugams

Senesni įrašai »