„Julie ir Julia” filmas sušildęs mane šį vakarą. Parastas, pagardintas prancūzišku akcentu, kulinarija ir pačiu Paryžiumi. Tarsi alsuojantis nepaaiškinama, tačiau tuo pat metu paprasta šiluma. Tačiau ko gero didžiausią įspūdį paliko filme piešiami dviejų porų santykiai. Tokie nepaprastai gražūs, kažkiek padailinti rašytojo plunksnos, bet vis tiek realūs ir įtikinami. Kai tiesiog tiki, kad taip būna, [...]
Skaityti toliau »
Tik kai iš arti pamatai, kai užuodi vainikų kvapą vėl patiki jos realumu. Kelios akimirkos šarvojimo salėje ir apima kažkokia apatija, dingsta gyvenimo džiaugsmas… Ypač kai matai jauną žmogų. Tada prarandi tikėjimą rytojum… trumpam… bet…
O dar jei ir diena buvo „kaip ant adatų”, vakarop tesinori išsitiesus pasinerti į belenkokį knygos ar filmo pasaulį. Nukreipti mintis [...]
Skaityti toliau »
Balta vata nuklotas žydras dangus ir žalios medžios viršūnės įspraustos į lango rėmus karts nuo karto mesteli po mažą dozę energijos. Po bemiegės nakties, tai tarsi sėdusio akumuliatoriaus trumpalaikis papildymas. Visą dieną leidžiant prie popierių, akimirka, kai pakėlęs akis lange matai tą spalvotą vaizdelį, tikrai gaivinanti. Išsklaidanti mieguistumą ir susierzinimą. Pora minučių palaimingai akimis panardęs [...]
Skaityti toliau »
Kartasi būna akimirkų kai nerandi sau vietos, kai nori kalbėti, bet negali, kai rankos nori kažką daryti, bet nesugeba pakilti… knyga ir ta nesugeba patraukti… taip ir sėdi atmerktomis akimis, bet užmerkta sąmone, kaip koks šių laikų zombis, tikėdamasis, kad lietus tamsiame danguje išrašys atsakymus… deja prabėga tik padriki praeities momentai, nuskalauti lietaus lašų, nublukę, [...]
Skaityti toliau »
Saulės glostoma plika galvele braukdamas netoli Lukiškių kalėjimo sienos, staiga suvirpėjęs pasisukau… pažįstamas kvapas išlindęs iš gilios vaikystės privertė akimirką sustoti ir eilinį kartą nusikelti atgal…
Tai gluosnis, didžiulis žalias gluosnis, o tiksliau jo kvapas sukėlė laiko mašinos efektą .
Kadaise būdami vaikais tokias šiltas, saulės nuspalvintas dieneles leisdavome po aukštu aukštu gluosniu, kuris tarsi vieniša, senovėje pradingusių [...]
Skaityti toliau »
Atostogos suteikia galimybę ne tik patinginiauti, bet prisiminti senus įpročius - naktinėjimą. Kažkada seniai seniai beklausydamas Pink Floyd‘ų žvaigždėtomis vasaros naktimis barake atradau nakties žavesį. Ne vienas žinoma. Kartais pasitikdavom ir tekančią saulę. Po žvaigždėtu Saulėtekio dangumi siurbdami alų (pigesnį - Gintarinį, Pilsnerį ) ir leisdami pavėjui eilinį pilkšvą „elemo” dūmą vaidinom pokalbius. Iš [...]
Skaityti toliau »
Nothing last forever… prieš begalę metų, kai dar buvau paauglys, dainavo Axl Rose. Tas pats kurio plakatas kabėjo ant spintos. Skaudi tiesa. Bet ne kartą pastebėjau tai ir gyvenime. Geros akimirkos netrunka, jos tarsi vienadienis dugelis suplazda ir pradingsta kažkur ten toli, po savęs palikdamos tik ryškų, spalvotą ir gražų prisiminimą…
Iki sekančio karto… Kai ir [...]
Skaityti toliau »
Kartais būna nerealių savaitgalių. Kai begalė jausmų susilieja į bendrą visumą, kai pasakai, tai ką jauti tą akimirką ir tarsi vaikas svaigsti nuo pavasario, druska dvelkiančio oro, pušų ošimo, kopų, pakrantės smėlį glostančių bangų…
Kai viskas aplinkui tarsi sustoja, tik tu pats leki begaliniais laiko tuneliais…
Kai pamatai kokių nuostabiai nepakartojamų žmonių esama ir koks ryšys sieja [...]
Skaityti toliau »
