Pasaulis Stiu akimis arba apie belenką…

Teismais Lietuvoje nepasitiki niekas, nepaisant to grasinimas paduoti teisman paprastai paskutinis ginčo argumentas.

Vaikystėje namuose nuolat skambėdavo Led Zeppelin, Slade, Pink Floyd ir begalė kitos, dabar jau roko klasika tapusios, muzikos. Ta muzika įaugo manyje. Po trumpų paauglystės protestų, ji rado kelią atgalios. Net nustembu, kad kartais išgirdęs vieną ar kitą, rodos, nelabai girdėtą dainą, pradedu po nosim murmėti žodžius. Įsirėžę, matyt, giliai jie.

Ir kartais viena daina užkabina taip, kad, rodos, galėtų skambėti be perstojo. Kaip kad ir šis tobulai dieviškas Led Zeppelin kūrinėlis. Primena laikus, kai šlykščią žiemą su draugu planavom, kad laikas emigruoti į kitą Atlanto pusę, ten kur šilta. Pokalbiuose svajodavome, kaip sėdėdami po palme siurbčiosim šaltą alutį. O akyse daužysis beprotiškai šiltos ir melsvos Ramiojo vandenyno bangos. Vėl ir vėl šokdamos ant smėliuko ir bandydamos nusitempti jį pas save. Tos svajonės… jau tuo metu žinojom, kad tai tik svajonės, kad jų tikrai neįgyvendinsim, nes… kartais žinai ir tiek.  Bet jos padėjo iškentėti žiemą. Nes nemėgstu anos. Esu pavasario vaikas. Džiaugiuos pražydus vyšnioms ir saulei makaruojantis danguje… kartojuos vėl. 

Akis merkiančiais saulės spinduliais pasitiko tėviškė ir sniego lopinėliais pakelėse. Kelias į vaikystės vietas, paauglystės išdaigas. Dabar ramybe dvelkiantis, primenantis, kad prie stalo bus vienu žmogum mažiau. Atrodo vis dar girdi balsą… tik uždegta žvakutė ir tas balsas mintyse.

Sugrįžimas namo? Kažin. Kas yra namai? Nuosavybės teisė priklausančios sienos? Vaikystės atsiminimų sienos? Ten kur tiesiog gera? Anglai sako “home is where the heart is”. Panašu į tiesą. Pamenu žmogų apsėstą idėjos apie savas sienas. Tarsi tai būtų vienintelis gyvenimo tikslas. Pamenu ir žmogų namais laikantį vietą, kur tą akimirką jaučiasi gerai. Kažkada sakiau, kad namai akimirka, kai apkabini savo žmogų… jei jautiesi gerai, neverta ieškoti apibrėžimų.

O lenkų kraštę itin pastebimi lietuvių pėdsakai - begalė lietuviškų reklamų ir tautiečių parduotuvėse. Netoli juk čia. Ką politikai ir žurnalistai sėkmingai priešina, komercija dar sėkmingiau jungia. Nes pinigai neturi tautybės.  Namų turbūt irgi.

Palydėjo tėviškė žiemos krimstelėjimu. Kartais reikia sugrįžti.

Prisispaudęs prie žemės pro siauro rūsio lango grotas bandydavau įžiūrėti į repetuojančius ilgaplaukius. Tai buvo tikra muzikos grupė su tikrais instrumentais. Jie grojo roką ir man pypliui buvo tikri dievai. O vienas jų netgi mane leido kartais sekioti iš paskos, pakalbindavo. Ir nors tai buvo taip seniai, kad net vis dar vyko didžiosios šviesaus komunizmo statybos, pamenu kaip „ulybonas” išskysdavo vaikiškame veidelyje. Nežinau kiek tuo metu buvo metų. Spėju, kad dar lankiau darželį, tad apie visokius atgimimus ir laisves nebuvo net minčių. Bet tie jaunuoliai turėjo grupę ir grojo tikrą muziką. Panaši nuo pat gimimo skambėjo namuose, panaši skamba ir šiuo metu.

Jaunuolis, neignoravęs manęs, pasakojo apie tai kaip jie koncertuos ir vieną dieną daugiabučio laiptinėje leido padėti jam piešti bilietus į grupės koncertą. Jaučiaus ko gero taip, kaip dabar mažvaikiai jaučias pamatę Bieberį. Ne neklykiau, spalvotais pieštukais peckeliodamas, ko gero merginom vilioti skirtus bilietus, jaučiaus prisidedąs prie kažko ypatingo, nepakartojamo, jaučiaus suaugęs. Juk prisidėjau prie tokio beprotiškai fantastiško dalyko. Prie tikro koncerto rengimo.

Ir čia atsiminimai dingsta… tik pro tą siaurą rūsio langelį tegalėjau stebėti grupę. Ir jau nebeleido sekioti iš paskos. Spėju pridirbau kažką.

Paskutiniu vaizdu išplaukiau moskvičius į kurį susigrūda grupė su instrumentais ir išlekia į kažkokį grand koncertą. Daugiau jų nepamenu. Nežinau kaip vaidinosi, nežinau vardų ir likimų. Bet tas atsiminimas kartais sugrįžtą, lašelį smagumo atneša.

Tu nematei Rembo/Bruce Lee/Komando?  - atrodydavo klausiančiojo akys tuoj tuoj paliks orbitą. Per milisekundės dalį veido mimika iš nustebusios pasikeisdavo į spinduliuojančią piktdžiugą. Kaip gi kitaip. Juk klausiantysis jausdavosi šviesmečiais aplenkęs tą nabagą, nemačiusį legendų. Ką čia legendų. Nemačiusį nieko. Pigdžiua, nes tik ką paaiškėjo dar vienas visiškas totalaus lūzeris. Kadangi politkorektiškumas egzistavo tik puspročių kairuolių smegenose, o vaikai tokio dalykai apskritai nepriima ir niekada nepriims, tad tokio vargšelio, nemačiusio legendinių kino didžiavyrių, laukė pašaipos ar net visiškas ignoras. Kas nori su nevykėliais prasidėti?

Tai buvo tiek laikai, kai griuvo penkis dešimtmečius trukęs komunizmo eksperimentas, atsirado pirmosios parduotuvėlės, siūlančios spalvotuose ir blizgančiuose popieriukuose įsuktų saldumynų iš už sienos… Garintų džinsų ir kramtomos gumos era.

Kelias į mokyklą ėjo pro trijų aukštų blokinį daugiabutį (skamba bais nekrūtai, tad vadinome tiesiog triaukščiu). Jo rūsyje pirmą kartą pamačiau Rembo kraują, Švarco prakaitą ir mirtinus Bruce Lee kumščius. Ant medinių iš belenkur sutemtų kėdžių, apsukrūs jaunuoliai įkūrė tikrą pogrindinį kino teatrą. Tik kino projektorius pakeitė importinis nudrengtas vidiakas, ekraną atstojo spalvotas telikas, net nepamenu koks, gali būti koks nors JVC ar Goldstar, o gal paprastas rusiškas, koks gi dabar skirtumas. Išblukusios spalvos, pro nosį kalbantis vertėjas ir toli net nuo vidutinės kokybės vaizdas nemaišė tiesiog siurbti vakarų pasaulio kūrybos šedevrų… .ten pirmą kartą pamačiau ir kultinius Star wars.

Šis bevardis kinoteatras (gal vardas ir buvo, bet seniai pradingo kitų atsiminimų krūvose) netgi skelbė savo repertuarą. Netoli triaukščio ant skelbimo lentos kasdieną kabindavo to vakaro filmų repertuarą, kurio su nekantrumu laukdavome. Paprastai grįžtant iš mokyklos jau kabėdavo. Nebepamenu jau kino seanso kainos. Bet kainavo brangiau nei „normaliame/oficialiame” kino teatre. Apsukrūs jaunuoliai kalė pinigą, o mes skaidrinom savo vaikystė vakarų kultūros pagardais. Kuriuos vėliau detaliai ir ne vieną kartą aptardavome, demonstruodavome vienas kitam, kieme.

Po kiek laiko šį biznelį perėme „oficialūs” kino teatrai, kurių buvo netgi 2 visame mieste. Vienas jų turėjo tam skirtą mažą salytę, su minkštesnėm kėdėm. Tad pogrindinis kino teatras nugrimzdo visiškon užmarštin ir baigė savo dieneles, palikęs gilius pėdsakus vienos kartos atmintyje.

Tik pravėręs duris patenki drėgmės, prakaito ir antiperspiranto glėbin. Paskutinį kartą įkvepi to ką klaidingai laikai grynu oru ir neri. Neri ten, kur vyrauja kiti kultai, pro langus matai miestą supančius miškus, pastatus ir apačioje zujančias mašinas. Net ir žvilgčiodamas laikrodin, sugebi prarasti laiko nuovoką, tuo pat metu tarsi robotas atlikdamas įprastus judesius. Automatu. Ištuštėjusios mintys kartais atkartoja muzikos ritmą, kartais dainos žodžius. Nusistebi kiek daug tekstų slepiasi kažkur užkaboriuose.

Už stiklo krentančios snaigės primena apie pavasarį pakeitusią žiemą. Nes juk pasaulis išprotėjo. Galutinai ir neatšaukiamai. Kiaušinius dažysime žiemą, o eglutę puošėme rudenį, ką darysime vasarą?

Pasaulis nušoko nuo savo bėgių. Ir beviltiškai rieda kažkur. Jie būčiau pranašas sakyčiau - „kai pavasarį pakeis žiema, senas pasaulis grims užmirštin, tada minia įves savo tvarką, visi kariaus prieš visus, ir bus total košmar”.

Aš ne pranašas, neskaitau iš dangaus „kalendoriaus”, nestebiu per žmogaus fantazijos pagimdytus žvaigždynus keliaujančių planetų. Tai tik kažkieno išmislas, pagimdytas amžino žmogaus noro žinoti ateitį. Nežinosim, klaidų neišvengsim, tad galim tik mokytis iš jų. O fantaziją panaudoti kitur. Net graudu kartais , kiek aplinkui tokių, kurių fantazija apsiriboja TV ūžesiu įstrigusiu galvose. Kartoja ne savo žodžius ir mąsto girdėtomis frazėmis. Ir taškydamiesi seilėmis, versdami akis puola nepritarančius. Keistuoliai, vasaros nematę.  

Todėl ramiai stebiu krentančias snaiges, gamta nepaiso taisyklių ir kompiuterinių prognozių. Žibutes keičia sniego paklodė. Laikina.

Bandymas sukurti „lietuviškąją” mumiją tebuvo vienas iš visos virtinės nuotykių Kernavėje. Archeologiniai kasinėjimai žadina fantazijas. Ypač jaunų protų, alinamų karštos vasaros ir šalto alaus. Karmazinų pilkapių kasinėjimas pagimdė dar vieną idea fix - Damasko plieno kardo paieškas. Visiškai nerūpėjo, kad tai totaliai būkvaliai šimtmečiais nutolę periodai. Kad tas žalvarinis papuošalas antkaklis pagamintas šimtai metų prieš atsiranda Damasko plienui. Kiekviena atokvėpio akimirką sukome po aplinkinius miškus su metalo ieškikliu. O maž kas nors išlys :) Neišlindo nieko apart melejono juoko ir bajerių. O posakis einu ieškoti Damasko plieno kardo ko gero tereiškė einu pažaisti su metalo ieškikliu. Mėgsta vaikinai žaisti su technika.

Tie braidžiojimai su ieškikliu ir atkastas žalvario antkaklis pagimdė dar vieną tobulą mintį. Archeologiniai kasinėjimai, iš principo pakankamai nuobodus ir kartais užknisantis gremžimas kastuvu. Užgriebi kastuvu po kokį centimetro storio žemės gabalėlį ir gremži, kas kartą dar ir su metalo ieškikliu prasieidamas. Ir taip sluoksnis po sluoksnio. Kai tik supypsi ieškiklis, uoli ton vieton ir kokia tai šluotele žiūri ką turi. Ta pati procedūra jei gremžiant kažką pastebi. Pamenu taip radau puodo šukę, man ji pasirodė kokio 19 amžiaus, archeologė gi išpūtusi akis tik perklausė „kur radai”? Pasirodo keliolika šimtmečių senesnė ta šukė. Taip vat ir plušom.

Na o bet tačiau apie tą tobulą mintį. Taigis viskas paprasta kaip dvi kapeikos. Tiksliau centai. Ėmėm ir prikišom į perkasą, kurią tuo metu gremžėm centų. Ne vieną ir ne du. Aišku ištaikėm momentą kai niekas nematė ir prieš vienam archeologui ruošiantis prašukuoti perkasą metalo ieškikliu. Oi pysėjo tas ieškiklis, tarsi indikuodamas kažkokius paslėptus stebuklus. Ir taip sunku buvo tramdyti juoką, kai archeologas, panašiu į mano vardu, kruopščiai puolė šlavinėti smėlio. Užteko pamatyti jo akis radus pirmą monetą… pratrūkom taip, kad visas miškas aidėjo. Teko likusias monetas patiems išrankioti, vis dar krizenant.

Ir kas tie archeologo laidomi žaibai jauniems. Buvom apsvaigę nuo vasaros, laisvės, karščio, merginų… ai ir alaus aišku. Tas mėnuo tarsi perkėlė kiton planeton, kur kiekviena diena nuotykis ir šventė. Taip ir gyvenom.

Tą vasarą Neries apkabintas Pajautos slėnis galėjo padovanoti „stebuklą”. Karščio kepinama liepa, jauna ir beprotiškai žavi, dovanojo nepamirštamas akimirkas. Istorijos fakultetas pridėjo archeologinę praktiką. Susumavus gavome saulės glostomus Kernavės piliakalnius, laisvę ir darbą kastuvu kokias 6 valandas per dieną ieškant to, ką paliko protėviai. Vargšas namas Pajautos slėnyje susigėdęs apnuogino savo pamatus, po to kai pasidarbavo Istorijos fakulteto praktikantai ir Širvintų moksleiviai.

Už tai Barzdukas ko gero džiūgavo. Tiksliau savininkai, nes alaus pardavimo kreivė šoko viršun it K2 viršukalnė. Nebuvom išlepę, šlavėm viską kas buvo. O buvo ne tiek ir daug. Bet ar tai svarbu studentui? Alus yra alus. Svarbu jo būtų.

Jaunystė kvailystė sakoma. Kai ta kvailystė dar atskiedžiama alumi gaunam nuotykius, na ar neįvykusius nuotykius. Nukrypau. Apie „stebuklą”. Ieškojome ne tik Kernavėje, nuo miško paklotės laisvinom ir Karmazinų pilkapius. Na ir kartais toks vietinis urėdas ar panašaus profilio pareigūnas pasirodydavo. Atsitemdamas ir savo kliedesių debesis. Pavyzdžiu apie baltų raštą Egipto piramidėse. Žvygaudavom balsu. Panašaus lygio klounai dabar kliedi apie galinguosius mūsų protėvius sarmatus ir LDK atkūrimą. Nors, matyt, įžeidžiu klounus tokiu palyginimu. Tie sarmatiniai skiedalai ko gero į rimtą diagnozę pretenduoja. Bet ir vėl nuklydau šunkeliu.

Taigis alus, kliedesiai apie baltų sąsajas su piramidėmis, jaunystė, vasara ir aplinka vieną vakarą Žmudui pakišo paprastą mintį - gi niekas mūsų šalelėje nerado mumijos. Tai būtų amžiaus atradimas, sensacija! Planas gimė greitai. Genialios minties kūrėją įvyniojam į tualetinį popierių (mūsų akimis tai buvo panašiausia į linines mumijų juostas) ir paguldome perkasoje Pajautos slėnyje prie apnuogintų pamatų. O ryte archeologas randa. Ir voila. Sensacija, „stebuklas”, amžiaus įvykis…

Pirmą plano dalį įgyvendinom sąžiningai. Antra dėl tam tikrų, istorijos nutylimų priežasčių nepavyko. Beje, tualetinio popieriaus iš vagonėlio kampo ėmėme visą likusį mėnesį

Nebeūš šią vasarą gražiausia vieta unt žemelės mūsų, neberūks dūmai virš senovinių ugniaviečių, neskambės ginklai imituojamuose mūšiuose, o amatininkų keliai nuves juos kažkur kitur. Liepos saulė nebeišvys viso to nuostabaus balagano Kernavėje. Nes gyvosios archeologijos dienos mirė. Mirė dėl stygiaus, lėšų ir supratimo. Mirė, nes to kas neša gėrį nepastebime, kol nelieka.

13 vis tik nelaimingas skaičius. Kol kas tai ir paskutinis skaičius. Keturiolika kol kas skendi tolimose miglose, kaip ir visas Pajautos slėnis kadaise seniai per Rasų šventę Kernavėje. Kai bridau per rasotą žolę šlapias, bet laimingas. Apsvaigęs… nuo alaus, vaizdų, žmonių.

Galbūt tik kermošius patriukšmaus, tarsi per metus vis dar neišsisklaidęs aidas. Ir vietos grožis vis dar svaigins.

iš visos širdies linkiu tiems kas rengė sulaukti ne tik keturliokis, bet ir nebenutrūkstančios tradicijos.

„Pažastyse nešiojantis arbūzus” iš padilbų žvilgtelėjo, neatleisdamas sukastų dantų ir įgudusiu rankos judesiu bedė adatą kojos raumenin. Treniruotės pabaiga. Po dušo laukė „pažastyse nešiojantis arbūzus Nr.2″. Mikliai iš keturkampės dėžutės įkrapštęs saują piliulių ir susivertęs gerklėn. Vanduo užgėrimui ir dušan. Pasitreniravo ir šis. Antikos proporcijų supratimas jiems ko gero nepriimtinas. Apverstos kriaušės forma matyta kokiam anime ar panašioje peckelionėje pakeitė Antikos statulų formuotą supratimą. Kiekvienas išprotėjam individualiai.

Po kiek laiko pripratau prie iš kuprinės ištraukiamų dėželių iš kurių milteliai keliauja tiesiai gerklėn. Kitas pasaulis kitos taisyklės. Kiekvienas „pumpuojas” pagal savas taisykles. Galgi ten kokie nors vitaminai. O ašai neznaika to nesuprantu. Bet kokiu atveju juk seniai pripratome prie „užpimpintų” silikoninių apvalumų ir dirbtinės saulės nusvilimo. Ir nors humoro jausmo bei sveiko proto nepaliestos feministės dėl viso to silikono kulto ko gero apkaltintų vyrų padermę, manau tiesos tame būtų tik dalis. Tačiau reikia juk atpirkimų ožių saviems kompleksams pateisinti. Reikia ir nuosavų vėjo malūnų, nes žmogaus prigimtis kovoti. Dažniausia su įsivaizduojamais priešais. Na bet ką čia aš. Ta tema vystyta, išvystyta ir nuvystyta. Tai tik manieji 2 centai.

Kuo toliau tuo labiau atrodo, kad egzistuoja kokie 7 milijardai mažų pasaulėlių, kartais trumpam prabėgšmom apsijungiančių, tačiau vis tiek išliekančių skirtingais. Su savom spalvom, kvapais, logika ir supančia aplinka. Ir tai kas vienam pasaulyje yra gėris, kitam gali būti gerai „pašvinkę”. Tad nenuostabu, kad tą patį dalyką kartais matome visiškai skirtingai.

Todėl ir nelaukti laiškai nenustebina. Ne mano reikalas svetimus kaltės jausmus malšinti.